Manipuliatyvi sistema valdo!

Gal skaitmeninis pasaulis naikina demokratiją, nes mūsų komunikaciją internete kontroliuoja privačios kompanijos, kurių valdžios galia jau prilyginama valstybių valdžios galiai? Bet valstybės valdžią mes galime kontroliuoti,  rinkimų metu parodydami, kas mums tinka, arba pasitelkdami įvairias kontrolės institucijas, o tų bendrovių, kurios valdo interneto platformas, socialinius tinklus, kontrolės galimybės yra kur kas mažesnės.
Socialiniai tinklai atvėrė daug galimybių, jie politiką padarė mažiau priklausomą nuo pinigų. Bet socialiniams tinklams primetamos tokios nuodėmės kaip manipuliacijos prieš rinkimus, netikrų žinių („fake news“) skleidimas, nesantaikos kurstymas ir t.t. Tik visa tai egzistavo ir iki socialinių tinklų atsiradimo. Socialiniai tinklai tik palengvino tiek teigiamos, tiek neigiamos informacijos sklaidą.

Quotes
Siūlo atsijungti
Socialiniai tinklai ir interneto platformos nėra šventos avelės, žiūrinčios, kaip mes gražiai ar nelabai gražiai komunikuojame tarpusavyje. Jie kišasi į šį procesą, daro įtaką mūsų emocijoms, pasirinkimui, pažiūroms, žinojimui, siūlo mums tam tikrą atrinktą turinį. Teigiama, kad „Google“ kontroliuoja 90 proc. paieškos turinio. Susikurkite savo svetainę ir greitai įsitikinsite ar „Google“ ją rodo kitiems. 
Ne taip seniai vienas „Apple“ kompanijos įkūrėjų Steve‘as Wozniakas pareiškė, kad žmonės turi atsijungti nuo feisbuko, nes tai yra didelė grėsmė privatumui. Yra siūlymų apskritai atsijungti nuo interneto, bet tai jau nebeįmanoma: bankas internete, vaikų dienynai internete, elektra, dujos, vanduo irgi ten, bendravimas su kai kuriomis valdžios institucijomis taip pat internete. Galų gale yra el. paštas, į kurį jums siunčiami laiškai – daug kas tų laiškų popieriniu formatu į pašto dėžutę jums nesiųs.
Feisbukas blokuoja jam nepatinkančias paskyras, motyvuodamas, kad tų paskyrų turinys laužo FB taisykles. Visuomeniniai judėjimai, kurių paskyros blokuojamos, kovoja už savo teises ir kartais išsikovoja valstybinių institucijų dėmesį ir pagalbą. Tada laimi demokratija, nes demokratija neturi drausti reikšti minčių, net jei jos ir nepatinka daugumai. 
Daug kas sutinka, kad socialinių tinklų turinys turi būti cenzūruojamas, iš jo išimamos melagingos naujienos, įžeidžiantis ar neapykantą kurstantys turinys, nes žala, kuri gali būti padaryta leidžiant laisvai dėti bet kokį turinį, gali būti labai didelė. Tačiau per visą savo istoriją žmonija neturėjo tokios masinės, laisvos ir beprotiškai greitos komunikacijos, kuri nepripažįsta nei valstybių sienų, nei kontinentus skiriančių vandenynų, nei skirtumų tarp kalbų ar pažiūrų, galimybės. Turime įrankį, kokio niekada neturėjome, o tai reiškia, kad reikia mokytis su juo dirbti. Be to naivu manyti, kad visos tos beribės galimybės išnaudojamos taikiems ir doriems tikslams.

Linčo tesimai Indijoje
Verta paminėti 2017 m. istoriją, nutikusią su pranešimų ir pokalbių programėle „WhatsApp“. Indijoje, kuri yra pati didžiausia „WhatsApp“ rinka pasaulyje (200 mln. vartotojų) per šią programėlę buvo paskelbtos melagingos žinos apie vaikų pagrobėjus, grobiančius vaikus tam, kad parduotų jų organus. Pasklidus žinutėms, Indijoje (dažniausiai šalies kaimuose) prasidėjo linčo teismai. Juose dažnai dalyvaudavo visas kaimas. Viename regione buvo uždaužyti aštuoni vyrai. Tik... tuose rajonuose, kur vyko linčo teismai, nė vienas vaikas nebuvo pagrobtas. Vien per du mėnesius Indijoje buvo nužudyta daugiau kaip 20 žmonių. Linčo teismų banga tai nuslūgdavo, tai vėl kildavo. Teismų taikiniais dažniausiai tapdavo varganai gyvenantys, darbo neturintys, iš kažkur į kaimus atklydę žmonės. Būdavo, kad minia savo pyktį nukreipdavo į psichiškai nesveikus vyrus, o kai kurie atvejai buvo paprasčiausias sąskaitų suvedinėjimas. Linčų teismai buvo užfiksuoti 11 Indijos valstijų – iš viso 58 linčo atvejai. Nors viskas prasidėjo 2017 metų gegužę, tačiau daugiausiai linčo teismų įvyko metais vėliau, kai melagingos žinutės pasirodė pakartotinai. Kruviniausias linčo teismas užfiksuotas 2018 m. liepos 1 dieną Maharaštros valstijoje, Rainpada kaime, kur strypais buvo uždaužyti penki vyrai. Indijos policijos duomenimis, egzekucijoje dalyvavo ir ją stebėjo 3 000 žmonių minia.
„WhatsApp“, be abejo, dejavo, kad ji labai susirūpinusi, kas vykta Indijoje, o Indijos valdžia „WhatsApp“ vadovybę kaltino dėl neatsakingų ir sprogstamąjį poveikį turinčių žinučių ir pareikalavo nedelsiant imtis veiksmų, kad visas tas košmaras baigtųsi, į ką „WhatsApp“ atsakė, kad jie ėmėsi visų priemonių, kurios neleistų plisti netikroms, melagingoms žinutėms.

Jaunuoliai iš Makedonijos
JAV interneto žiniasklaidos, naujienų ir pramogų kompanijos „BuzzFeed“ ekspertai teigia, kad 2016 m. šalies prezidento rinkimų kampanijos metu tokie solidūs informacijos šaltiniai kaip „New York Times“, „Washington Post“, „Huffington Post“, „NBC News“, „CBS News“ ir „CNN“ feisbuke pralaimėjo kovą su netikrų žinių skleidėjais, prisistatančiais kaip informaciniai servisai. Prezidento rinkimų kampanijai nemažos įtakos turėjo tokios „fake news“ kaip „Popiežius parėmė Donaldą Trumpą“, „Hilari Clinton susijusi su ginklų pardavinėjimu Islamo valstybei“ ir pan.. Įdomiausia, kad be galo daug žinučių „prigamino“ Šiaurės Makedonijos viduryje esančio ir tik 43 tūkst. gyventojų turinčio Veleso miesto jaunimėlis, tarp kurių buvo nemažai paauglių, kurių dalis net gerai nemokėjo anglų kalbos. Iš pradžių buvo manoma, kad idėja skleisti melagingas žinutes Veleso jaunuoliams kilo spontaniškai, siekiant pasipelnyti iš reklamos, kuri galėjo būti dedama netikruose informaciniuose puslapiuose. Tačiau „BuzzFeed“ atliktas tyrimas rodo, kad iš Veleso sklindančio melagingų naujienų srauto negalima vertinti kaip spontaniškai kilusio reiškinio, kurio sumanytojai buvo apolitiški jaunuoliai. Išsiaiškinta, kad už jaunuolių nugarų stovėjo įtakingas Šiaurės Makedonijos teisininkas Trajche Arsovas, kuris šešis mėnesius iki rinkimų glaudžiai bendradarbiavo su dviem aukštas pareigas einančiais JAV piliečiais. Išsiaiškinta, kad Arsovas pasamdė kelis JAV ir D. Britanijos rašytojus, kurie ir kūrė tas žinutes, nes to negalėjo padaryti angliškai prastai šnekantys, JAV politikoje nesigaudantys jaunuoliai. Beje, Arsovas, garsėjantis kaip vienas iš nedaugelio Šiaurės Makedonijos teisininkų, teismuose gynęs nepriklausomus žurnalistus, neigė bet kokias sąsajas su Rusija. Tačiau kilus skandalui Šiaurės Makedonijos saugumas pareiškė, kad jie tiria galimus Arsovo ryšius su Rusija. Vienas pirmųjų Arsovo įkurtų tinklalapių buvo „USAPoliticsToday.com“. Šis 2015 m. įkurtas tinklalapis turėjo kelis klonus, kurie buvo „pagimdyti“ Velese. Tinklalapis ir klonai turėjo paskyras feisbuke, iš kurių 2 mln. sekėjų informaciją siurbė tol, kol FB neužblokavo tų paskyrų. Nors klausimų daug, tikslių atsakymų į visus klausimus šioje istorijoje nėra.

Kuo tobulesnis DI, tuo blogiau
Internete nesunku rasti filmuką, kuriame Donaldas Trumpas dainuoja „Despasito“ arba Barackas Obama šneka tokius žodžius, kokių jis niekada nėra sakęs ir kokių iš jo niekas nesitiki. Visa tai sukurta šiuolaikinėmis priemonėmis, kaip mėgstama sakyti, pasitelkus dirbtinį intelektą. Na, tie filmai nėra tobuli, tad jei ten ir buvo pasitelktas koks nors dirbtinis intelektas, tai intelekto jis beveik neturėjo. Bet mes žinome, kad DI sparčiai vystosi, galimybės didėja kiekvieną dieną, tad greitai net namų sąlygomis bus galima sukurti filmą, kuriame aukštas pareigas einantis politikas, garsus verslininkas, šou pasaulio žvaigždė ar kitas garsus žmogus kalbės nesąmones ar išsidirbinės taip, kad niekas negalės pasakyti, ar tai klastotė, ar tikras faktas. Ir galimi visokiausi variantai: Putinas skelbia karą Europai, Trumpas skelbia karą Rusijai, prieš pat rinkimus vienas kandidatas užfiksuotas intymioje scenoje su savo konkurento žmona arba konkurentas sėdi automobilyje ir vos apverčia liežuvį. lyg būtų gerokai įkaušęs. Fantazija gali nunešti labai toli, o vis tobulėjančios priemonės ir DI padės išspręsti tas technines „fake news“ problemas, kurios šiandien dar neišsprendžiamos. Netikite? Tad prisiminkite ar prieš 5 metus ką nors žinojote apie veido atpažinimo sistemas? 
Didžiausia problema yra ta, kad neaišku, kas turėtų nustatyti, kas galima ir kas negalima socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose. Pavyzdžiui, JAV apeliacinis teismas paskelbė, kad prezidentas Trumpas nieko negali blokuoti savo socialinio tinklo paskytoje, nes prezidentas nėra privatus asmuo ir jo paskyrose turi būti įvairiausių nuomonių. Europoje debatai irgi traktuojami kaip savaime suprantamas gėris. Daug viešų įstaigų su savo interesantais irgi komunikuoja kažkuriame socialiniame tinkle. Ar savivaldybė arba ministerija negali moderuoti savo paskyros ir blokuoti tam tikrus veikėjus, kurie skatina neapykantą ir pan.? Turėtų galėti, bet tada kyla kita problema – jei valstybinė įstaiga gali moderuoti savo paskyrą socialiniame tinkle, ji gali ištrinti visus kritinius pasisakymus ir palikti tik teigiamas nuomones. Ir niekam ne paslaptis, kad tai vyksta. Gerai, sekime Trumpo pavyzdžiu ir uždrauskime valdiškoms įstaigoms moderuoti savo paskyras, tegul ten būna įvairiausių nuomonių, lai klesti laisvieji debatai. Bet tada turime tokį paradoksą: paskyras gali tvarkyti pats feisbukas, twiteris ar kitas tinklas, blokuoti kokio nors ministro ar kito oficialaus asmens paskyroje pasirodančius įrašus, informaciją.Taigi prieiname prie to, kad valdiškų įstaigų paskyras gali tvarkyti tik privati kompanija, vadinasi, ji gali nuspręsti, kokios žinios gali būti pateiktos socialiniame tinkle, kokios turi būti ištrintos. Priartėjome prie tokios nesąmonės, kad informaciją valdanti galinga privati kompanija, tokia kaip „Facebook“ ar „Twitter“, yra aukščiau valstybės valdžios ir daro įtaką politikai? 
Manipuliatyvi sistema
Pasak JAV „Behavioral Research and Technology“ instituto psichologo Roberto Epsteino, „Google“ paieškos algoritmas, pagal tai, kokios informacijos žmogus ieško internete, gali prognozuoti 20 proc. neapsisprendusių rinkėjų simpatijas, o kai kuriais atvejais – net 80 proc. Ką tai reiškia? Kad jei rinkėjas mąsto: „Galbūt balsuosiu už tuos, bet jie jau prisidirbę, o gal už anuos, bet jie nauji, kažkokie neaiškūs“, galima jam kaip prioritetą mesti atitinkamą informaciją ir taip nulemti apsisprendimą. Robertas Epsteinas ir jo kolega Ronaldas Robertsonas atliko įdomų bandymą: sukūrė netikrą internetinės paieškos portalą „Kanoodle“ ir pabandė išsiaiškinti, kaip rinkėjų simpatijas galėtų veikti paieškos sistemų darbas. „Kanoodle“ testuoti pakvietė nemažai žmonių, kuriuos padalino į tris grupes: pirmajai, pasitelkus manipuliacijos algoritmą „Search Engine Manipulation Effect“, buvo peršama A kandidato informacija, antrajai – B kandidato, trečiajai – neutrali informacija. Vėliau testuotojų buvo paprašyta pasakyti, už kurį kandidatą jie balsuotų. Rezultatai nieko nenustebino: tie, kuriems buvo peršama teigiama informacija apie atitinkamą kandidatą, mieliau jį ir rinkosi, o tie, kurie gavo neutralią informaciją, pasidalino per pusę – vieni buvo už A, kita pusė – už B. Epsteino manymu, atitinkamų manipuliacijų paieškos sistemoje dėka, jos gali turėti įtakos rinkimams. Mokslininkas nereiškia jokių pretenzijų populiariausioms paieškos sistemoms, tik atkreipia dėmesį, kad jos yra manipuliatyvios ir gali būti panaudotos bet kokiems tikslams.
Tą patį galima pasakyti ir apie socialinius tinklus. Kalifornijos universiteto tyrimai rodo, kad 2010 m. rinkimų į JAV kongresą metu feisbukas padidino 340 tūkst. rinkėjų aktyvumą, t. y. tie, kurie greičiausiai būtų nėję balsuoti, reikiamu metu pakėlė užpakalius nuo kėdžių. Sakote, gerai, kad socialinis tinklas didina rinkėjų aktyvumą. Gerai jei didintų visų, užpakalius pakelti tinginčių, aktyvumą, bet jis gali rinktis ir įtakoti ne visų, o tik tam tikros pasirinktos, vienam kandidatui ar tam tikrai partijai simpatizuojančios grupės rinkėjų aktyvumui.

Blokavo kitą nuomonę
2018 m. Airijoje vyko referendumas dėl griežto abortų įstatymo liberalizavimo. Referendumo aktyvumas siekė 64,5 proc., iš jų 66,4 proc. rinkėjų balsavo už abortų draudimo panaikinimą, o pats referendumas vadintas „istoriniu“, „tyliąja revoliucija“ ir pan. Referendumo metu „The Irish Times“ atliko apklausą. Paaiškėjo, kad 18–24 metų amžiaus rinkėjų grupėje už abortų draudimo panaikinimą balsavo gerokai daugiau nei vidurkis – net 87 proc. respondentų. O dabar informacija pamąstymui: feisbuko įkūrėjas Markas Zuckerbergas vienoje konferencijoje pripažino, kad jo iniciatyva prieš referendumą Airijoje FB blokavo „pro– life“ visuomeninių judėjimų, palaikančių abortų draudimą, reklamas. Niekas nesako, kad toks veiksmas iš esmės pakeitė rezultatus, bet faktas tas, kad socialinis tinklas (o tai – privati bendrovė) darė atitinkamą įtaką referendumo dalyviams. Ir ši įtaka tam tikrais atvejais gali būti kur kas didesnė, lemianti rinkėjų sprendimus, o tai reikš, kad privati bendrovė formuoja politiką, valstybės gyvenimą.
Europos Komisijos turimais duomenimis, per 2019 m. vykusius Europos Parlamento rinkimus feisbukas užblokavo 1,2 mln. įrašų, kurie buvo traktuojami kaip laužantys taisykles, „Google“ apribojo 157 tūkst. reglamentą neatitinkančių reklamų aktyvumą. Per Europos Parlamento rinkimus FB uždirbo 20 mln. eurų, iš kurių 19,8 mln. gavo už politinę reklamą. Taigi stabdydamas tam tikro turinio reklamą, feisbukas atlieka tokius veiksmus, kurie jam pačiam kenkia finansiškai. Tad natūraliai kyla klausimas – kodėl? Aišku, galima atsakyti, kad moralė – aukščiau visko, bet ar tai bus nuoširdus ir teisingas atsakymas? Kitas klausimas, kuris irgi domina analitikus: kaip pasikeistų feisbukas, jo algoritmai, atrenkantys, ką blokuoti, kokias grupes uždaryti, kaip skatinančias neapykantą ir skleidžiančias negatyvią informaciją, jei jo įkūrėjas turėtų politinių ambicijų? Ar socialinis tinklas išliktų neutralus, o gal blokuotų didesnę dalį nepalankios informacijos ir prastūminėtų palankią? Atsakymo galima paieškoti kelių metų senumo istorijoje. 2016 m. FB buvo apkaltintas tuo, kad šališkai rūšiuoja naujienas naudotojų juostoje. Tuo skundėsi konservatyvios ir dešiniosios JAV politinės jėgos, teigiančios, kad „Trending Topics“ padalinys nuolat „slėpė“ naujienas, kuriose būdavo pristatomos konservatyvios pažiūros, iškeldavo tas, kuriose būdavo išsakomos liberalios pažiūros. „Trending Topics“ seka populiarias diskusijas feisbuke ir naujienų juostoje parodo labiausiai aptariamų naujienų topą. Paaiškėjo, kad „Trending Topics“ padalinio darbuotojai pakoregavo naujienų filtravimo algoritmą, kad jis blokuotų naujienas, išreiškiančias konservatyvų požiūrį. Aišku, Markas Zuckerbergas nuo to atsiribojo, neva jo politinės pažiūros neturi įtakos naujienų filtravimui ir puolė aiškintis, kas čia kaltas, kad liberalių politinių jėgų informacija praeina, konservatyvių – nepraeina. Feisbuko viceprezidentas Romas Srtocky pareiškė, kad FB neleidžia savo analitikams diskriminuoti naujienų pagal jokį požiūrį. Nėra jokių įrodymų, kad „Trending Topics“ padalinys gaudavo nurodymus iš vadovybės, yra tik įtarimų. Vadovybė tą griežtai neigė, o „Trending Topics“ redaktoriams teko ieškotis kitos darbovietės, nes Romas Srtocky aiškia pasakė, kad už tokius veiksmus netenkama darbo.
Analitikų, tyrinėjančių socialinių tinklų darbą, teigimu, toks moderavimas (jis kartu ir manipuliavimas), kokiu užsiėmė „Trending Topics“, yra kur kas pavojingesnis nei netinkančių įrašų blokavimas, nes yra nematomas, eilinio vartotojo nekontroliuojamas reiškinys. Ir kai jis egzistuoja, ar galima kalbėti apie laisvas diskusijas, nuomonių apsikeitimo laisvę internete?

Ginklų nėra
Socialiniais tinklais visame pasaulyje naudojasi net 3,6 milijardo vartotojų – beveik pusė mūsų planetos gyventojų. Prognozuojama, kad 2025 m. jų skaičius išaugs iki beveik 4,41 milijardo.
Didžioji dalis šios komunikacijos vyksta šešiose gigantiškose platformose, kurios jau lyginamos su valstybėmis, bet skirtingai nuo tikrų valstybių, socialiniai tinklai neturi teritorijos, sienų ir veikia visame pasaulyje (neturi ir demokratiškai renkamos valdžios).
 Socialiniai tinklai yra galingesni už kitas tarptautines korporacijas, nes jų ginklas – komunikacijos valdymas visame pasaulyje, nuomonės formavimas. Tik nuo jų atsakomybės lygio priklauso, kam jie tarnaus – ar demokratijai, žodžio laisvei, ar žiūrės tik savo ekonominių interesų. Blogiausia tai, kad jei socialinis tinklas žiūri tik savo interesų, jei jo darbo principai yra manipuliaciniai, ginklų prieš jį nėra. Kvietimai boikotuoti socialinius tinklus neveikia – išbandyta ne kartą visose pasaulio dalyse. Milijardinės baudos? Sumoka ir toliau važiuoja.
Kas turėtų kontroliuoti socialinius tinklus? Kokia nors tarptautinė organizacija, gal JT? Kiekviena valstybė savo teritorijoje? Pirma, internetas nepripažįsta sienų. Antra, kas garantuos, kad valstybinė kontrolė bus geresnė, be manipuliacijų, cenzūros?
2017 m. Vokietija pareiškė, kad cenzūruos socialinius tinklus ir pakvietė prie to prisijungti kitas ES šalis. Kalbama apie turinio, kuris vertinamas kaip įžeidžiantis, pašalinimą, nusikalstamos veikos internetinėje erdvėje blokavimą, taip užkertant kelią piktnaudžiauti žodžio laisve. 2018 m. daug triukšmo sukėlė Autoriaus teisių apsaugos direktyva, kuri buvo vadinama cenzūros įrankiu, o interneto laisvės šalininkai teigė, kad direktyva internetą pavers sunkiai suvokiama ir labai nepatrauklia erdve, kurioje visi duomenys bus filtruojami. Medijose ta proga pasirodė skambios antraštės, tokios kaip „Europa prarado internetą“ ir t. t., be to, buvo prikurta galybė mitų, kaip pasikeis internetas ir socialiniai tinklai įsigaliojus šiai direktyvai, kurios pakeitimams Europos Parlamentas (EP) pritarė. Dar  Tačiau, kad ir kaip žiūrėsi, cenzūros įrankiai liko privačiose rankose. Yra idėja, kad reikėtų paremti faktų tikrinimo „fact-checking“ organizacijas, bet ką tas duos, jei socialinio tinklo ar paieškos sistemos algoritmas jums siūlys teisingas, bet tik atitinkamo turinio ar pakraipos naujienas? Yra siūlymų, kad socialiniai tinklai būtų traktuojami kaip žiniasklaida, kuri atsakinga už turinį ir gali būti baudžiama, jei joje pasirodo melagingas, įžeidžiantis, neapykantą skatinantis turinys. Bet kaip tą padaryti? Informaciniuose portaluose per dieną pasirodo keli šimtai naujienų, socialiniuose tinkluose – milijardai žinučių. Pabandžius rasti atsakingus bent už šimtąją dalį netinkamo turinio naujienų, viso pasaulio teismai būtų apkrauti taip, kad neturėtų laiko imtis jokių kitų bylų.
Kalbama ir apie kokią nors tarptautinę konvenciją, kurią priėmus būtų sutarta dėl socialinių tinklų veiklos. Bet vėlgi socialinis tinklas yra privati kompanija, o konvencijos paprastai reguliuoja valstybių įsipareigojimus. Be to, pabandykite įsivaizduoti, kaip dėl kažkokios panašios konvencijos sutartu JAV, Rusija ir Kinija. Dar pabandykite įsivaizduoti, kaip autoritarinės valstybės apsidžiaugtų kai būtų priimtų bet kokie įstatymai, reguliuojantys socialinių tinklų veiklą. Bet koks kontrolės įrankis joms yra tiesiog dovana. Taip pat galima vertinti ir kalbas apie standartizaciją, kažkokių vienodų taisyklių įvedimą platformoms, socialiniams tinklams. Tai neįmanoma.
Ar yra koks atspirties taškas, kuris leistų spręsti čia aprašytas problemas? Nėra. Kaip vienintelė logiškiausiai ir patikimiausia išeitis nurodomas skaidrumas – socialiniai tinklai, interneto platformos turi būti labai skaidrūs, ir to iš jų reikia reikalauti. Žinoma, tai minimumas, bet labai svarbus demokratijai ir laisvei.