Idėjų evoliucija

Ką žmogui davė evoliucija? Rezultatą matome aiškiai, tereikia pažiūrėti pro langą, į šalia dirbantį bendradarbį, į save veidrodyje. Po to internete susirasti pirmykščio homo sapiens paveiksliuką ir palyginti. Dievaži, evoliucija daug davė, jau nekalbant apie išvaizdą, vien iš paveiksliuko galima spręsti, kad anas nebuvo labai protingas. Tiesa, reikia pasakyti, kad tas paveiksliukas neatkeliavo iš anų laikų, tai mūsų amžininkai ją nupiešė.
Bet homo sapiens buvo tas, kuris šiame pasaulyje sukėlė revoliuciją, nes jo evoliucija buvo kitokia nei visų kitų gyvūnų. Tai idėjų evoliucija. Ši tema ir įdomi, ir p;aini, tad, manau, verta pasiknaisioti po tas sunkiai įžengiamas džiungles. 

Quotes
Išnykusiųjų trūkumas
Nors evoliucija vyko ne vieną milijoną metų, šiuolaikinio žmogaus atsiradimas Afrikoje prieš 140–280 tūkst. metų įvardijamas kaip evoliucijos lūžio taškas. Atsiradus žmogui prasidėjo idėjų evoliucija. Mes atsiskyrėme nuo viso pasaulio ir pradėjome gyventi kitaip. Idėjų evoliucija yra atskira evoliucijos forma: idėjos gimsta, sklinda, bet nedingsta. Žmonės prisitaiko prie idėjų, ir tai yra kultūrinis prisitaikymas. Idėjų evoliucija vyksta kur kas greičiau, nei biologinė evoliucija. Žmogus per 200 tūkst. metų prisitaikė gyventi visuose Žemės kampeliuose ir užvaldė visą planetą. Iki žmogaus nieko panašaus nebuvo. Rūšių evoliucija per milijonus metų nieko panašaus nesukūrė. Mes evoliucijoje esame išskirtiniai.
Yra hipotezė, sufleruojanti, kodėl išnyko kitos Homo formos. Pavyzdžiui, Homo erectus, kurie Žemėje gyveno 1,5 mln. metų. Jie buvo vidutinio ūgio (vyrai – apie 180 cm, moterys – 155 cm), smegenys apie 1 000 cm³ (700–1 200 cm³), pačios smegenys, ypač kalbos sritys, artimesnės šiuolaikiniam žmogui. Galūnių kaulai nesiskyrė nuo Homo sapiens, tik buvo stambesni ir su ryškesnėmis raumenų prisitvirtinimo vietomis. Palyginti su ankstesnėmis formomis, Homo erectus išsiskyrė smulkesniais dantimis (irgi arčiau mūsų), stambesnėmis smegenimis, didesniu ūgiu. Teigiama, kad Homo erectus mokėjo elgtis su ginklais ir įrankiais. Tačiau jų ginklai buvo primityvūs, o įdomiausia tai, kad 1,5 mln. metų, kol Homo erectus gyveno mūsų Žemėje (iki tol kol išnyko), tie ginklai visiškai nesikeitė. Vadinasi, jokių idėjų, jokios idėjinės evoliucijos, tik genetinė, kuri, kaip jau žinome, trunka labai ilgai. Ar jums nekyla klausimas, kodėl kai kurios Homo formos evoliucionavo milijoną metų ir nieko iš to neišėjo, o atsirado Homo sapiens ir pokyčiams užteko 200 tūkst. metų? Atsakymas, kad mus atvežė iš kosmoso, manęs netenkina.
Neandertaliečiai Europoje ir Vakarų Azijoje gyveno maždaug prieš 350 000–30 000 m., maistui gaminti naudojo ugnį, dėvėjo kūno apdangalus, darėsi ginklus ir net turėjo didesnio tūrio smegenis nei Homo sapiens. Tyrinėjimai rodo, kad neandertaliečiai ir žmonės kryžminosi, tad mes turime neandertaliečių genų. Neandertaliečiai turėjo ginklų, kurie net buvo sudėtingesni nei tuo pat metu gyvenusių tiesioginių mūsų protėvių. Bet per tuos 300 000 metų, kai neandertaliečiai gyveno Europoje, jų ginklai nė kiek nepatobulėjo. Kokie buvo, tokie ir liko. Tas pats kaip ir kalbant apie Homo erectus. Mokslas svarsto keletą neandertaliečių išnykimo teorijų, bet ar nebus čia pasipainiojusi idėjų evoliucija? Kuri tarp neandertaliečių nevyko arba buvo pernelyg vangi. Kodėl neandertaliečiai nieko netobulino? Galbūt skirtumus galėjo lemti mažas genetinis skirtumas, turintis įtakos gebėjimui mokytis? Žmogus gali išmokti naujų, sudėtingų dalykų stebėdamas mokytoją, t. y. kitą žmogų, kartodamas jo veiksmus. Neandertalietis to padaryti nesugebėjo, nors ir didesnes smegenis turėjo. Neandertaliečio evoliucija buvo genų evoliucija, ir jei ši rūšis būtų išlikusi, ji būtų tokia pati kaip ir prieš 300 tūkst. metų, gal tik šiek tiek pasikeitusi.
Genų evoliucija yra labai lėta, idėjų evoliucija – greita. Tą patį, kas pasakyta apie neandertaliečius, galima pasakyti ir apie visus gyvūnus.

Idėja ir genai
Idėjų evoliucijos pagrindas yra tai, kad žmogus geba kaupti ir sujungti skirtingą socialinę informaciją. Žmogus pats atsirenka elgsenos modelį iš kelių variantų, pats visa tai įsisavina ir tobulina. Gyvūną reikia dresuoti, vėliau jis tik kartoja išmoktą pamoką. Gyvūnas darbą daro todėl, kad gauna atlygį. Žmogus darbą daro todėl, kad mąsto apie jo naudą.
Moderni natūraliosios atrankos teorija sako, kad sąlygas natūraliajai atrankai sudaro genetiniai individų skirtumai, kurie atsiranda dėl atsitiktinių genų mutacijų. Taigi pasaulio vystymasis – atsitiktinių genų mutacijų visuma. Kažkokia mutacija suteikia geresnių savybių – tokį geną turintieji išlieka, neturintieji neišlieka. Procesas labai ilgas ir labai lėtas. Į šį tempą visiškai „neįsipaišo“ staigus, vos 140–200 tūkst. metų trukęs žmogaus evoliucionavimas. Jei apie žmogaus evoliuciją kalbėtume kaip apie genų evoliuciją, turėtume pripažinti, kad kažkas su mumis yra ne taip, nes per 200 tūkst. metų turėtume būti išsaugoję beveik tą patį lygį, na, gal šiek tiek pakitusį.
Idėjų evoliucija veikia kitaip, tai kur kas greitesnis ir efektyvesnis būdas. Čia idėjos kaupiamos, priimamos, atmetamos, vieni žmonės seka kitais, dalijasi idėjomis, jas kopijuoja ir pan. Tą pačią idėją skirtingi žmonės realizuoja kitaip: kažką pakeičia, kažką patobulina, tad praėjus tam tikram laikotarpiui idėja tampa neatpažįstama. Tačiau idėjų kopijavimas yra masinis reiškinys, su kuriuo susiduriame kasdien, ir žodžio „kopijavimas“ nereikia suvokti kažkokiame neigiamame kontekste. Tiesiog darome tuos pačius darbus, atliekame tuos pačius veiksmus. Idėjų generavimas – jau visai kas kita, jis, palyginti su kopijavimu, yra vienetinis ir retas reiškinys. Kopijavimas yra lengvas ir racionalus kelias, idėjos generavimas – dažnai sudėtingas, nedėkingas ir nebūtinai pasiteisinantis. Užtruks ilgokai ir problemos gal net neišspręs. Todėl kopijavimas visuomenėje egzistuoja kaip masinis reiškinys, o idėjų generavimas – turi išskirtinio reiškinio bruožų.

Kuo daugiau, tuo mažiau
200 tūkst. metų žmonės ėjo atradimų ir kopijavimo keliu, kur dominavo pastarasis. Kitaip ir būti negalėjo, nes jei visi eitų atradimų keliu, vargu ar tai būtų geras kelias. Neturi juk kiekvienas iš naujo išradinėti plūgą ar vežimą, kai plūgas ir vežimas jau išrastas. Todėl kopijavimas ir idėjų generavimas pasiskirsto ganėtinai racionaliai. Tačiau kuo daugiau žmonija sugeneravusi idėjų, tuo mažiau jų reikia. Bėgant laikui idėjų evoliucija formuoja ne žmones kūrėjus ir išradėjus, bet žmones kopijuotojus. Ir tai vėlgi nėra blogai, nes žmonės pradeda burtis į didesnes visuomenes, stato miestus, gyvena bendruomenėse, nes bendruomenėje paprasčiau būti kopijuotoju, ne viskas, ką reikia nukopijuoti, yra šalia. Po to kūrėsi valstybės, dar vėliau – milžiniškos imperijos, kurios ir dabar išlikusios.
Kitaip buvo evoliucijos pradžioje – žmonės gyveno nedidelėmis grupėmis, gentimis. Gentys susivienydavo į klanus. Iš klanų atsirasdavo nedidelė monarchijos, o šios virsdavo didesniais dariniais. Kuo stambesnis susiliejimas, kuo didesnė grupė, tuo mažesnis poreikis kurti, tuo labiau išplisdavo kopijavimas. Tiesa, menininkai, mokslininkai, filosofai dažniausiai irgi gyvendavo didelėse metropolijose ir ten kurdavo, bet tai – atskira kategorija. Kalbėdamas apie idėjas ir kopijavimą omeny turiu ne atskiras kategorijas, o visą visumą, visus eilinius žmones.
Gyvenant mažose, atskirose grupėse, kūrėjų būna daugiau, nes kiekviena grupė turi išrasti savo vežimą, balną. Atskirtis tiesiog reikalavo idėjų. Didelėse užtenka, kad vežimą išranda vienas, kitiems tereikdavo nukopijuoti, sekti atradėjo pėdomis. Kūrėjų didelėje grupėje yra tiek, kiek jai jų reikia, ir kuo didesnė žmonių grupė, tuo mažesnė jos dalis yra kūrėjai, tuo didesnis sekėjų procentas.
Kuo didesnė visuomenės bendrija, tuo mažesnis poreikis pačiam generuoti idėjas. Eidami tokiu idėjų evoliucijos keliu žmonės tampa rūšimi, kuri vis mažiau nori kurti ką nors naujo, vis labiau nori kopijuoti, pasiimti ir turėti. Atsiranda poreikis iš karto gauti idealias kopijas, nors kažkada net kopijuotojai idėjas šiek tiek patobulindavo.
Kasdieniame gyvenime sau paprastų klausimų neužduodame, paprasčiausiai darome taip, kaip daro kiti. Jei norime nusipirkti reikiamą automobilį, nepuolame bandyti visų iš eilės. Sužinome kitų nuomonę, išsiaiškiname, koks kokių privalumų turi, kokie minusai. Tai – racionalus ir normalus kelias.
Interneto plėtra jį gerokai pakoregavo: naujos idėjos sklaida vyksta milžinišku greičiu ir pasiekia tolimiausius planetos kampelius. Tai turi tam tikrą poveikį: idėją greičiau galima pagauti nei sukurti, vadinasi, kūrybos poreikis dar sumažėja; vadinasi, idėjų evoliucija išsigimė, mutavo, jau reikalauja mažesnio kūrybingų žmonių procento, tad žmonės susibūrė į miestus, bet dabar, kai rinka sujungia viso pasaulio žmones, tas poreikis dar sumažėja – patogiau ieškoti, generuoti ar pasiimti?

Idėja – atsitiktinumas
Kaip gimsta idėja? Žiūrint į istoriją, į didžius atradimus, peršasi mintis, kad idėjos kyla atitiktinai.
Yra hipotezė, sakanti, kad idėjų evoliucijoje vyksta tokios pačios atsitiktinės mutacijos kaip ir genų evoliucijoje. Tik idėjų evoliucijoje tos mutacijos tiesiog sugeneruoja naują idėją. Tačiau kuo didesnė visuomenė, kuo ji labiau susitelkusi (o internetas mus visus telkia), tuo mažiau reikia kūrybingų žmonių, mažiau fantazijos. Tai suprantama, nes sukurti, kai aplink mus tiek daug informacijos, sugeneruoti naują idėją, yra labai sunku. Turime spartų internetą ir galime rasti bet kokią informaciją. Niekada pasaulyje nebuvo taip lengva surasti reikalingą informaciją kaip dabar, niekada jos nebuvo tiek daug.
Senesniais laikais, norėdamas rasti informaciją, žmogus rausdavosi knygose. Tai kur kas sudėtingesnis procesas, nes reikėjo žinoti, kurioje knygoje ieškoti, kurioje knygos vietoje galima rasti reikalingą sakinį ar skaičių. Tam reikėdavo žinoti pačias knygas. Žmogus tiesiogine to žodžio prasme ieškodavo informacijos. Dabar jis jos neieško – informacija pati ateina, paieškos langelyje įvedus reikiamą frazę, telieka atmesti tai, kas nereikalinga.
Situacija tapo unikali: sekėjai yra kur kas patogesnėje padėtyje nei novatoriai ir kūrėjai. Ar tai pavojinga visuomenei? Sunku suvokti tokią situaciją. Dabartinis intelektinis potencialas yra labai stiprus, neatrodo, kad iš kur nors galėtų išlįsti grėsmė. Ir nebūtinai idėjų evoliucijos hipotezė, tai tik noras paaiškinti, kodėl mes tai nenormaliai gretai evoliucionavome. Juk rūšių evoliucija tokios spartos iki mūsų nežinojo.