Azorai. Trūksta tik dinozaurų

Iki kelionės į Azorus apie šį vulkaninių salų archipelagą Atlanto vandenyne, centrinėje dalyje, nedaug težinojau. 1 500 km nuo Portugalijos ir 3 900 km iki Šiaurės Amerikos – beveik Atlanto vidurys.
Azorus sudaro devynios salos, bet visų neaplankysi – reikės daug laiko, o ir neverta. Trumpesnei kelionei užtenka ir didžiausios San Migelio salos, kurioje įsikūrusi Azorų sostinė Ponta Delgada. Turint daugiau laiko, galima apžiūrėti ir kitas didesnes salas – Terseirą, Fajalą, Graciozą, tik reikia žinoti, kad atstumai tarp salų nemaži, greičiausiai juos įveiksite vietinių oro linijų SATA turboproleleriniais lėktuvais „Bombardier Dash 8“, kurie kelis kartus per dieną zuja pirmyn–atgal. Terseira ir Fajala irgi turi tarptautinius oro uostus. Salos Fajalas, Pikas (su aukščiausiu 2351 m salyno kalnu) ir San Žoržis yra arti vienas kito, galima vienoje saloje būnant, kitas tris aplankyti laivais.
Aš lankiausi tik vienoje San Migelio saloje, tad apie ją ir papasakosiu.

Kodėl Azorai?
Azorai nėra tokia garsi kurortinė vieta kaip Madeira arba Graikijos sala Kreta, arba Ispanijos Kanarų salos. Lėktuvai skraido ir iš Amerikos, ir iš Europos, bet padangė nėra taip užkimšta, kaip ji užkimšta ispanams priklausančios Maljorkos sostinėje Palmoje, kur lėktuvai leidžiasi vienas po kito. Azorų oro uosto darbą galima prilyginti Vilniaus ramybei – eilių prie pakilimo tako nėra, oro uoste žmonių irgi saikingai. Apskritai Azorai nėra tokia kurortinė vieta, kaip mes įpratę matyti poilsinėse salose. Nėra didelių viešbučių, ištaigingų krantinių su nesibaigiančiais restoranais. Nėra aktyvaus ir triukšmingo naktinio gyvenimo baruose ir klubuose. Salose gana ramu, turistų kur kas mažiau, nei kitur. Nėra anšlago, ir tai man patinka. Uostas irgi nedidelis – atplaukia koks vienas kruizinis laivas, pastypso parą ir išnyksta. Jachtų taip pat gerokai mažiau, nei žemyne esančiuose uostuose – ne kiekvienas drįsta per Atlantą plaukti į Azorus. Tame pačiame vieninteliame uoste ir krovinius iškrauna, tik jų nedaug – visoje didžiausioje San Migelio saloje gyvena 140 tūkst. vietinių ir kažkiek turistų.
Tai ko ten belstis? Priežastis – salų kilmė. Čia pabuvęs gali drąsiai sakyti: „Taip, aš mačiau „Juros periodo parką“ ir jame buvau, tik dinozaurų nesutikau.“ Jei norite ramesnių atostogų ir unikalios gamtos, važiuokite į Azorus. Verta!

Viršūnės
Atlanto vandenyne yra Vidurio Atlanto kalnagūbris. Kaip kalnagūbrių yra sausumoje, taip jų yra ir jūros dugne. Tai štai, Azorų salynas išsidėstęs tame kalnagūbryje. Anksčiau jo nebuvo, bet per 20 milijonų metų ugnikalniai gerokai padirbėjo ir atsirado vulkaninės kilmės Vidurio Atlanto kalnagūbris, einantis per visą Atlantą – nuo Pietų link Šiaurės. Tai povandeninių kalnų linija, kertanti visą Atlantą ir dalijanti jį pusiau. Tam tikrose to kalnagūbrio vietose buvo lūžių. Per tuos lūžius išsiveržusi magma ir iškilo Azorų salų pavidalu. Azorų salos yra tų po vandeniu esančių Atlanto kalnų viršūnės.
Kadangi viršūnes formavo magma, visos Azorų salų uolienos yra juodos kaip anglis. Pakrantės smėlis irgi juodas. Tiesa, vietų, kur galima rasti smėlėtą pakrantę, labai nedaug. Pavažiuoji automobiliu kelis kilometrus už sostinės Ponta Delgada ir matai užrašą „Paplūdimys“. Pasuki ta kryptimi ir tikrai privažiuoji juodo smėlio paplūdimį. Net 80 m ilgio! Kitas – už kokių 5 km. Greičiausiai, toks pats. Jie tokie reti, kad net kelio ženklais pažymėti.
Azorų salos laikomos vienos jauniausių Žemės salų, jas vulkaniniai procesai vis dar formuoja. Pirmas apie tai sakantis dalykas mus pasitiko viešbutyje – tai buvo užrašas „Žemės drebėjimo metu liftu nesinaudoti“. Antrasis – aiškus vulkaninio aktyvumo požymis, o tiksliau, daug požymių, yra salos viduryje, bet apie juos – vėliau.

Kelias pirmyn ir atgal
Kaip nuvažiuoti į Azorus? Galima įvairiai. Aš važiavau gana ekonomišku maršrutu ir ganėtinai turiningai. Mano skrydis buvo toks: Varšuva–Porto. Šauniame ir linksmame Porto mieste praleidome dvi linksmas dienas.  Tada Porto–Ponta Delgada. Azoruose turiningai praleistos 5 dienos.
Atgal: Ponta Delgada–Lisabona. Atsipūtusioje ir naktimis niekada nenurimstančioje Lisabonoje praleidome dvi šaunias dienas.
Tada Lisabona–Varšuva.
Visi keturi skrydžiai – vienos kompanijos lėktuvais. Jūs galite ieškoti kitų kelių – per Kopenhagą, Frankfurtą, gal su keliais persėdimais ir palaukimas nuskrisite. Kiek tai kainuos - nežinau. Man mano kelias pasirodė gana patogus, pigus, linksmas ir turiningas. Galime Azorus aplankyti skrendant iš Madeiros. Irgi įdomus variantas.

Su kuo važiuosime
Pagrindinis Azorų oro uostas Ponta Delgadoje yra ant salos kampo. Nedidelis, bet jaukus ir pavadintas Jono Pauliaus II vardu. Nuo jo iki sostinės kokie 3 km, bet juos įveikti galima dviem būdais: taksi ar išsinuomojus automobilį. Autobusas Azoruose – transportas vietiniams.
Pasirinkau taksi, o automobilį nuomojausi pačioje sostinėje. Vietinių automobilių nuomos punktų labai daug, problemų su nuoma nėra, o ir kainos gerokai pigesnės, nei imant automobilį oro uoste. O štai su dviračiais – problema. Ponta Delgadoje radau tik du nuomos punktus. Vienas turėjo tris dviračius, tad mums keturiems šis variantas netiko. Kitas turėjo tik tokius dviračius, lyg būtų „Tour de France“ organizatorius. Bet nelabai yra kur su dviračiais važiuoti – tik pakrante, kuri tęsiasi kokius 5 km, ne daugiau.
Su automobiliu daug kilometrų neprisuksi – didžiausios San Migelio salos ilgis 60 km, o plotis plačiausioje vietoje 15 km, tad norint sudeginti baką kuro, reikia nemažai pastangų. Per dvi dienas visą salą apvažiuoji. Bet apvažiuoti ją reikia neskubant, dažnai sustojant, nes fantastiškų vaizdų tiek prie vandenyno, tiek salos viduryje labai daug, akis tikrai yra kur paganyti. Beje, mano navigacija Azoruose dažnai „grybavo“ – toks įspūdis, kad jie ten vienu ir tuo pačiu vardu pavadina kelias to paties miesto gatves. Bet užtat visur gali gauti didelį išsamų salos žemėlapį. Automobilis bus jūsų pagrindinė susisiekimo priemonė. Keliai siauri, bet neapkrauti. Net yra tokia pusiau autostrada, einanti šalia sostinės. 

Klaida
Nors San Migelio sala yra didžiausia, tačiau pirmoji portugalų atrasta sala buvo Santa Marija. Kai 1427 m. portugalai atrado salyną, jie jį pavadino Azorais, ir tai buvo klaidinga, bet dabar yra taip, kaip yra. Pavadinimo kilmė labai paprasta: atplaukė portugalai, pamatė virš kalno skraidančius paukščius, pamanė, kad tai vištvanagiai, ir pavadino jų vardu – Azorai išvertus iš portugalų kalbos yra „vištvanagiai“. Paskui paaiškėjo, kad jokių višvanagių salyne nėra, o virš kalno skraidė suopiai, bet pavadinimas jau buvo prigijęs. taip ir liko Višvanagių salynas, kuriame vištvanagių nėra.
Atradę Azorus portugalai turėjo gerą aukso gyslą. Įsivaizduokite, kad XV amžiuje jūs turite salyną tarp Amerikos ir Europos. Laivyba vis intensyvėja, laivai zuja pirmyn–atgal, o beveik per vidurį tarp abiejų žemynų yra jūsų salynas su uostais ir kitais reikalais. Galima maisto pasipildyti, gėrimų, lobį paslėpti ir pačiam pasislėpti, jei vaikosi kareiviai. Azorai svetingi buvo visiems – ir prekeiviams, ir piratams, ir armijai. Tik užsuk ir pirk paslaugas. Iš to jie ir gyveno. 

Sostinė
Ponta Delgada – ramus, švarus, jaukus ir baltas miestas. Jau pirmas pasivaikščiojimas atskleidė keistų dalykų. Pirmas mane nustebinęs dalykas buvo milžiniškas medis miesto aikštėje. Jis toks milžiniškas, kad būtų nepadoru vietiniams pasakoti apie Stelmužės ąžuolą. Negana to, to medžio natūrali paplitimo vieta – Naujoji Zelandija. Antras dalykas – Lietuvos vėliava pačiame centre, vienoje iš pagrindinių gatvių, šalia pagrindinės aikštės. Graži, sodrių spalvų. Kelis kartus įvairiose šalyse teko ieškoti Lietuvos ambasadų, bet jos būdavo tokiose nedidelėse gatvelėse, kad reikėdavo paklaidžioti, o čia Lietuvos konsulatas pačiame centre.
Netoli mūsų konsulato yra uostas. Nusileidus į apačią galima pamatyti laivus, kurie siūlo plaukti žiūrėti banginių, keliones nardytojams, žvejybinius turus.
Kavinių Ponta Delgadoje netrūksta, bet triukšmingų klubų neaptikau. Gal jie kažkur kitur, bet, tiesą sakant, nelabai man jų ir reikėjo.
Viena iš krypčių Ponta Delgadoje, kurią rekomenduoja kelionių knygos, miesto pakraštyje esančios ananasų plantacijos. Galiu pasakyti štai ką: ilgai ieškoję surasite, bet ten bus daug šiltnamių, ir tiek. Įdomu nebent pasižiūrėti, koks mažas yra pusės metų ananasas, sužinoti, kaip ilgai jie auga ir kiek daug darbo reikia įdėti, kad išauginti ananasą. Vietiniai ananasai perpus trumpesni nei tie, kurie pardavinėjami mūsų prekybos centruose. Bet nenusakomai sultingi, ne rūgštūs, o saldūs, negraužia lūpų ir velniškai skanūs, be to nebrangūs. Beje, porto vyno tradicijos iš žemyninės Portugalijos dalies į Azorus buvo perkeltos sėkmingai. Rūšių įvairovė skurdesnė, bet rinktis yra iš ko.
Apie Azorus rašoma, kad vasarą oras puikus, kaip Viduržemio jūros pakrantėje šilta ir sausa. Bet man atrodo, kad šiek tiek pagražinta. Ten – kiek vėsiau. Be to, centrinėje salos dalyje yra drėgmės fabrikėlių, tad virš tos dalies nuolat kabojo debesis. Meteorologai prognozuodami orą „pagrybauja“. Mano kelionės metu jis visomis dienomis buvo geresnis – vis tik vandenyno vidurys, taigi jei kokios blogybės ir užeina, tai greitai ir praeina.

Ponta Delgada – ramus, švarus, jaukus ir baltas miestas.

Lietuvos konsulatas – pačiame centre.

Aplink salą ir skersai
Aplink San Migelio salą galima važiuoti pakrante. Kelias vaizdingas, daug sustojimo vietų, o aikštelės su geru vaizdu pažymėtos žiūronų ženkliuku. Nuolat stabtelėdamas pamatai ne tik vandenyną įvairiame fone, bet ir įspūdingai atrodančias, iš vandens išlindusias olas su grotais. Pravažiuojami keli simpatiški, irgi balti miestai: Ribeira Grande, Provozao, Nordeste, Santana. Vienur kelias eina netoli vandenyno, kitur jis nutolsta, vienur – siauras ir vingiuotas, tad teks važiuoti paskui lėtai važiuojantįjį, kitur – platesnis ir tiesus. Bet Azoruose niekur skubėti nereikia – čia viskas daroma lėtai. Padavėjai kavinėse irgi ateina lėtai, pakeliui stabtelėdami ir pakalbindami draugelius, pietus jie taip pat valgo lėtai ir ilgai. O kur toje saloje priskubėsi? Tai viešbutinėse-paplūdyminėse salose gyvenimas verda, o gamtinėse-pažintinėse jis teka.
Bet staigmenų važinėjant netrūksta. Išlindęs iš už posūkio pamatai 10 automobilių pakelėje ir galvoji, ko jie čia stoviniuoja, kas nutiko? Apsidairai aplinkui – arbatos plantacijos. Savo akimis netikiu – tikrai arbatos plantacijos. Moterys vaikšto, ją skina, deda į krepšius, o tie, kurie sustoję – žiopso ir fotografuoja. Jie irgi savo akimis netiki.
Bet norint pamatyti visus stebuklus, reikia važiuoti į salos vidurį – ten savo darbą daro ugnikalniai. Jie kaitina žemę iš apačios ir gerokai pašildo. Iš viršaus ta žemė gauna lietaus ir per kažkiek laiko dirvožemis tampa labai derlingas. Gaunasi lyg natūralus šiltnamis su šildomomis grindimis, tad augalai čia, ne tas žodis, veši – atrodo, kad jie prifarširuoti radiacijos ir augimo hormonų. Jei pamatai 2 m aukščio papartį, nesifotografuok prie jo – bus ir 5 m aukščio, ir dešimt tokių paparčių vienoje vietoje. Jei prie miško auga kažkas panašaus į mūsų varnalėšą, tai lapas bus kaip automobilio variklio dangtis, o kai įkišau galvą į mišką, tai pirma mintis, kuri šovė į galvą: „S. Spilbergas čia filmavo „Juros periodo parką“, kai įkišau giliau, nejučia pradėjau klausytis, ar neatsklinda iš kur nors dinozauro riaumojimas.

Visi Azorų paplūdymiai – juodi

Azorų panorama

Tokių, vandenyne pasimetusių, objektų aplink Azorus netrūksta

Ir miškai, ir parkai – kaip iš Juros periodo parko.

Kai svoris – per didelis
Kertant salą per vidurį privažiuoji Lago do Fogo ežerą. Būtent virš jo nuolat kabėjo debesis, nes žemė aplink ežerą kai kuriose vietose gerokai šiltesnė. Pats ežeras – didelis krateris, t. y. kaldera. Tokie dalykai susiformuoja išsiveržus ugnikalniui, kai pats ugnikalnis, ištuštėjus magmos talpyklai, t. y. iššaudžius didesnę dalį savo turinio, neatlaiko kalno svorio ir kalnas griūva vidun, nes ten tuščia. Toje vietoje susiformavo ežeras ir labai vaizdinga aplinka. Ir viskas čia įvyko tik prieš 500 metų, kas matuojant geologiniu amžiumi yra maždaug vakar. Nusileidęs nuo ežero privažiuoji Kaldeira Velha parką. Štai čia jau jauti labai rimtą žemės šilumą, lengvą sieros kvapą, matai nerealų paparčių didumą ir džiunglių paslaptingumą. Parke teka keli upeliai. Prie kai kurių pakabintos lentelės „Nekišk rankų, nes nusvilsi“. Upės vanduo išties karštas, bet kai upė suteka į kokią nors natūralią akmeninę įdubą, ten esantis vanduo kiek atvėsta. Čia jau galima maudytis gerokai pašildytame vandenyje, ką nemažai žmonių ir daro.
Vakarinėje salos dalyje yra dar viena kaldera su ežeru. Tai Sete Cidades kaldera. Atrodo įspūdingai. Žiūrėdamas į ją bandau įsivaizduoti, kaip galėjo kristi milžiniškas ugnikalnio kalnas ir koks tai buvo vaizdas ir garsas. Vietomis kalderos sienos eina 300 m stačiai aukštyn. Paties kraterio perimetras 12 km, per patį jo vidurį eina kelias. Šis krateris atsirado XV a. viduryje, taigi kiek mažiau nei prieš 600 metų, kas geologiniu laiko matavimu irgi yra vakar. 

Lago do Fogo ežeras – didelis krateris, t. y. kaldera. Jis atsirado tik prieš 500 metų

Sete Cidades kaldera. Bandau įsivaizduoti, kaip galėjo kristi milžiniškas ugnikalnio kalnas ir koks tai buvo vaizdas ir garsas.

Furno kvapai ir burbulai
Bet geriausiai situaciją, kad viskas vyko ne tik vakar, bet ir vyksta šiandien, paaiškina miestelis Furnas, kuriame praleidęs dieną imi nekęsti pragaro, t. y. sieros kvapo. Viename miestelio gale jis toks intensyvus, kad mintyse ne kartą šmėkšteli: „Ir kaip jie čia gyvena.“ Net iš kai kurių šulinių pas juos kyla sieros kvapo garas.
Netoli Furno yra ežeras, prie kurio veiksmas vyksta be pertraukų. Žemė karšta, kažkas iš gelmių burbuliuoja, spjaudosi purvu su vandeniu arba tik purvu, bulbsi, daug perspėjimo lentelių „Nekišk rankų, nes nudegsi“. Šalia pat to pragaro, kur žemė karšta, supilti pylimai, ant kiekvieno – lentelė, o lentelėje užrašas „Čia troškinasi tokio ir tokio restorano troškinys“. Principas labai paprastas: iškasama duobė, į ją dedamas puodas su troškiniu, viskas užpilama karštomis žemėmis ir paliekama 6 valandoms troškintis. Gaunamas lėto troškinimosi troškinys. Tokių užkastų puodų suskaičiavau apie 10, bet paties troškinio ragauti neteko. Įtariu, kad turėtų būti gardu (vis tik lėtas troškinimas) ir sunkoka (tokia jau portugalų virtuvė, prie ryžių pasiūlanti dar ir bulvių).
Kitoje miesto pusėje troškinių nėra, bet smarvė didesnė, o gražiausiai ten atrodo upės su burbuliuojančiu vandeniu. Žiūri ir galvoji, ar jis burbuliuoja dėl to, kad per visą dugną kažkokios dujos veržiasi, ar dėl to, kad verdantis vanduo teka.
Furno centre yra nuostabus Terra Nostra parkas. Įvairiausio dydžio ir grožio augalų jame be galo daug, augalų mėgėjas čia gali įstrigti visai dienai – vien kamelijų yra tiek rūšių, kad jie patys nežino, kiek. Parkas gerai prižiūrimas, tvarkomas. Per parko vidurį teka gintaro spalvos upė. Vanduo karštas ir neskaidrus. Upė įteka į didelį baseiną, po to į mažesnius ir išteka. Baseinuose ji šiek tiek atvėsta, tad galima maudytis, ką nemažai žmonių ir daro. Yra persirengimo kabinos ir informacinė lentelė, pranešanti, kad upė natūraliai – tokios klaikiai geltonos spalvos, niekas jos neužteršė purvina substancija, ji čia tokia dėl geležies pertekliaus. Ir jei jūsų maudymosi glaudės turi baltų elementų, tai išlipus iš šio baseino jie bus geltoni.

Norisi kartoti
Azorų salo nedidelės, po keturių dienų jau atrodo, kad bent vieną salą jau patyrinėjai. Bet tada vėl gimsta kažkoks keistas nors vėl sėsti į automobilį, važiuoti ir pamatyti viską dar kartą. Kodėl, pasakyti negaliu. Kažkas magiško toje Azorų gamtoje yra: pradedant vandenyno galia, kurią tu jauti kiekvieną dieną, baigiant tyliu ugnikalnių šnabždėjimu.
Ar norėčiau ten gyventi? Ne!!! Bet sugrįžti norėčiau, tik kitu metų laiku nei buvau.       

Verdančios Azorų upės

Šie kauburėliai – užkasti restoranų troškintuvai

Dažnas Furno šulinys irgi skleidžia savo garą 

Furno apylinkėse. Prie viso to vaizdo reikai pridėti ir sieros smarvę. 

Geltono, drumsto, pašildyto vandens baseinas.