Muzika „veža“

Muzika yra labai keistas menas. Absoliučiai abstraktus, bet sukeliantis ypatingas emocijas. Kiekviena dabar gyvenanti karta klausosi vis kitokios muzikos. Kodėl? Iš kur tos mūsų emocijos, nuotaikos ir pojūčiai, išgirdus muzikos garsus?

Quotes
***
Mes nežinome, kada žmogus tiksliai pradėjo groti ir dainuoti. Maždaug prieš dešimt metų archeologai paskelbė, kad surado seniausią muzikos instrumentą – iš kaulo pagamintą fleitą, kuriai yra apie 35 000 metų. Kiek vėliau tapo aišku, kad muzikos instrumentus turėjo ir neandertaliečiai, gyvenę maždaug prieš 200 000–28 000 metų: buvo atrasti muzikos instrumentai, kuriems, manoma, yra 43 000 metų. Bet gal yra dar senesnių? Turbūt yra, tik dar ne viskas atkasta.
Bet tol, kol nebuvo atrasti akmens amžiaus muzikos instrumentai, mokslas apie muzikos ištakas nieko nežinojo, o kai mokslas klaidžioja tamsioje girioje, jo paklydimais naudojasi ideologai.
Tarkime, sovietiniai ideologai, kuriems reikėjo pagrįsti darbo žmogaus kaip socializmo statytojo atsiradimą pirmykštėje visuomenėje, aiškino, kad muzika atsirado tada, kai darbo žmonės pradėjo dirbti kolektyviai. Pavyzdžiui, reikėjo kolektyviniais veiksmais nudobti mamutą. Tada atsirado ir muzika, galinti sinchronizuoti žmonių veiksmus. Nesvarbu, kad tai buvo tik BUM... BUM... BUM... ŠLIAPT. Svarbu, kad tai buvo pirmieji muzikiniai kūriniai. Tokia teorija puikiai derėjo su sovietų ideologams priimtina Darvino teorija, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. O kas atseit padarė beždžionę žmogumi? Darbas!

*** 
Jei bristi į tą purvą giliau, tai galima pamatyti, kad sovietų ideologai vystė muzikos kaip konkretaus, o ne abstraktaus meno įvaizdį. Tam labai tiko Bethovenas: kiekviename jo kūrinyje galima įžvelgti blogio ir gėrio kovą, engiamųjų sukilimą prieš engiamuosius ir galų gale pavergtųjų išsivadavimą ir šviesų rytojų. Nuo Bethoveno buvo pereita ir prie kitų kompozitorių. 
Bet socialistiniame muzikos kaip darbo liaudies priemonės darniai veiklai vaizdavime yra viena kiaura vieta. Įsivaizduokite pirmykštį žmogų, kuris nieko neveikia. Jis turėtų nežinoti, kas ta muzika, kadangi nedalyvauja kolektyviniame mamuto dorojime, nes miške žino vietą, kur daug uogų auga. Tas pirmykštis žmogus turi ausis ir girdi, kaip čiulba lakštingala, gieda strazdas, sinkopėmis čirškia žvirbliai. Negana to, baubia elniai, kvarksi varlės ir pan. Tas žmogus turėjo pastebėti, kad varlės kvarksi, lakštingalos čiulba ir elniai baubia tada, kai yra poravimosi metas. Žodžiu, norisi poruotis – dainuok serenadas, ir kuo garsiau. Pirmykščiai žmonės nemokėjo dainuoti serenadų, bet savo antrą pusę greičiausiai užkariaudavo ne tik daužydami vienas kitam marmūzes ir aršiai kapodamiesi akmeniniais kirviais, bet ir kažką užbaubdami. Spėju, kad galėjo taip būti.

***
Gerai, peršokime į Senovės Graikiją, nes ten rasime įdomių dalykų. Graikijos mitologijoje dievų yra daug ir nemaža jų dalis – muzikantai, nes rankose laiko lyras. Nors lyra yra dieviškas instrumentas, bet ne ką su ja tepagrosi. Lyrą sugalvojo Olimpo dievas Hermis. Kietas bičas: tik gimęs, vidurdienį jis iš vėžlio kiauto jau išdrožė lyrą ir jau tos pačios dienos vakare pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Apolonas areštavo kūdikį Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Tas liepė Hermiui grąžinti karves. Apolonas karves atgavo ir tuo pat metu išgirdo nuostabią muziką – Hermis užgrojo savo sukurta lyra. Atseit, imk tas karves, bet atsisveikindamas aš joms pagrosiu. Muzika suveikė! Apolonas buvo taip sužavėtas muzikos garsų, kad karves iškeitė į paprastą, jam iki šiol nematytą instrumentą. Mitologijos tyrinėtojai teigia, kad būtent Apolonas iš lyros sukūrė gan padorų instrumentą – arfą. Nors reikia pasakyti, kad labai didelio inovatyvumo Apolonas neparodė – prie trijų stygų pridėjo dar kokį šimtą.
Kita graikų mitologijos persona Atėnė, jei šiuo metu būtų kažkur čia, galėtų nemažai užsidirbti turėdama pučiamųjų instrumentų patentą, nes būtent jai priskiriamas dūdelės – išilginės fleitos prototipo, išradimas. O juk iš to instrumento vėliau atsirado klarnetai, obojai, fagotai.
Sprendžiant iš senovės graikų mitų, muzika buvo šventas reikalas, padedantis mirtingiesiems prisiliesti prie dievų pasaulio. Toks švarus nekaltas reiškinys. Jokio egoizmo, jokio vartotojiškumo, vien tik idealizmas be jokios apčiuopiamos naudos.

***
Yra vienas svarbus dalykas, kurį būtina pasakyti: žmonės į muziką reaguoja, gyvūnai – ne. Jei koks šuo ir kaukia išgirdęs Mocarto serenadą, tai nieko nereiškia. Pamenu idėją karvių fermose įtaisyti garsiakalbius ir leisti simfoninę muziką, neva jos tuomet daugiau pieno duoda. Kažkas net pabandė, man atrodo, ir dabar bando. Bet tai daugiau reklaminis projektas, o apčiuopiamų pačios idėjos rezultatų greičiausia nebuvo, antraip visose fermose skambėtų muzika.
Delfinai delfinariumuose pasirodymų metu irgi dažnai šoka pagal muziką, bet kai gerai įsižiūri, muzika – sau, delfinai – sau. Kai iš namų pro atidarytą langą į kiemą liejasi muzika, paukščiai giesmininkai neatskrenda jos pasiklausyti. Taigi gyvūnai į muziką nereaguoja, bet žmogaus reakcija yra stulbinanti. Negana to, žmogui neužtenka tos muzikos, kuri iki šiol buvo sukurta, jam reikia naujų stilių, naujų krypčių, naujų vėjų. Kodėl?
Pasirodo, tai užkoduota mūsų genuose, o tam kodui – labai daug metų. Besikeičiantys muzikiniai tonai mums yra informacija. Antropologai teigia, kad pirmoji žmogaus kalba buvo daina. Žmogus nemokėjo žodžių, todėl savo mintis kitam žmogui išreikšdavo kaip paukštis. Na, gal ir nečiulbėjo kaip lakštingala, bet ūbavo kaip pelėda. „U-ū?“ – klausdavo vienas. „Ūūūūūū“, – atsakydavo kitas. Ritmas, tonai, garsumas – visa tai buvo naudojama perduodant informaciją. Ir tik prieš 70–80 tūkst. metų atsirado pirmieji žodžiai ir kalba ėmė vystytis kaip kalba, o ne kaip daina. Bet dainos kodas žmogaus genuose jau buvo įrašytas, jos iš ten neišmesi. Todėl kalba vystėsi kartu su daina.

***
Žmogaus balso stygos, prisidedant liežuviui, dantims ir lūpoms, gali sukurti daug įvairių skirtingų garsų. Kalboje nedideli balso niuansai gali iš esmės pakeisti sakomo teiginio reikšmę. Tai gali būti vos girdimi pokyčiai atskiruose garsuose tiek ir bendras tonas. Galima drąsiai sakyti, kad mes kalbėdami vis padainuojame. Du žodžius „tu eini“ mes galime ištarti labai skirtingai. Vienais atvejais bus klausimas, kitais – įsakymas, trečiais – fakto konstatavimas. Žodžiai tie patys, bet intonacijos kitos. Taigi prie teksto mes prijungiame dainavimą ir taip suformuojame savo kalbą.
Žmogaus balsas yra sudėtingas muzikos instrumentas, turintis labai plačias galimybes. Balso stygos gali įsitempti ir atsipalaiduoti, keisti savo storį, oras per jas gali būti iškvepiamas skirtingu slėgiu, liežuvio, lūpų ir dantų padėtis gali garsą koreguoti, įvairių raumenų įtempimas taip pat gali pakeisti balsą. Kiekvienas iš šių veiksmų atitinkamai keičia balso toną, tembrą, garsumą.
Muzikoje dainininkų balsai skirstomi į tam tikras grupes pagal garso išgavimo būdą. Kiekviena grupė priskiriam tam tikrai kategorijai pagal tai, kurioje kūno vietoje sukuriamas didžiausias rezonansas. Kiekviena iš jų pasižymi tam tikromis savybėmis.
Sakoma „daina sklido iš krūtinės“. Žiūrint iš fiziologinės pusės, tai gali būti ir netiesa. Krūtinėje yra didžiausios žmogaus kūno ertmės ir iš ten sklindantis balsas yra žemas. Kai kalbame žemu balsu (bosu), dainuojame žemas natas, balsas iš tiesų eina iš krūtinės. Bet kai nuo žemų natų pereiname prie aukštų (sopranas), mūsų balsas sklinda jau ne iš krūtinės, o iš galvos. Kai rėkiame ir susijaudinę kalbame pakeltu tonu, mūsų balsas eina iš galvos. Aukšto tono garsai rezonuoja ne krūtinėje, bet mūsų kaukolėje. Todėl dainuojant (jei nesi profesionalas) nėra lengva pereiti nuo žemų prie auštų tonų, nes reikia pereiti nuo garso iš krūtinės prie garso iš galvos. Profesionalūs dainininkai tą sugeba padaryti sklandžiai, o mėgėjai visada turi problemų.

***
Liūdesys, baimė, džiaugsmas, nuostaba – kiekvieną emociją žmogus gali perteikti savo balsu. Svetimos kalbos net nereikia mokėti – vien iš balso galima suprasti žmogaus būsenas. Aišku, emocijas perduoda ir veidas (akys, lūpos, skruostai), bet dabar ne apie tai. Kalbu, kad net nematydami žmogaus, nemokėdami jo kalbos, vien tik iš balso mes galime žinoti jo emocijas. Lygiai taip pat mes priimame ir muziką. Tonų visuma, ritmas, garsumas, tembras mums perduoda tam tikras emocijas. Mažoras – minoras, piano – forte, largo – presto – visa tai yra informacija, kurią mes gaudome ausimis, vibracijas jaučiame visu kūnu. Gal kam pasirodys ir ciniška muziką vadinti informacija, bet būkime realistai: viskas, kas vyksta mūsų kūne, yra tik cheminiai ir fiziniai procesai. Žinoma, jei atmesime prielaidą, kad žmogus turi sielą. Jei prie tų cheminių reakcijų ir fizinių procesų pridedame sielą, muzikos suvokimas tampa kitoks. Bet vis tiek ji yra tik informacija, perteikianti kažkokį kodą, kurį mūsų sielos iššifruoja skirtingai.
Kad žmogus dainuoti išmoko gerokai anksčiau nei kalbėti ir per visą evoliuciją dainavo kur kas ilgiau nei kalbėjo, įrodo keletas faktų. Tarkime, vyksta paskaita. Du tuos pačius pranešimus skaito skirtingi oratoriai. Vienas tik sausai pasako tekstą, kitas pranešimą perskaito emocingai. Pirmuoju atveju beveik nieko neatsiminsite, gal net užmigsite vidury paskaitos, antruoju – daug ką atsiminsite ir ta paskaita ilgi išliks jūsų atmintyje. Kokie esminiai skirtumai? Vienu atveju paskaita buvo pasakyta, kitu – sudainuota. Žmogus dainą ir jos žodžius įsimena kur kas geriau nei prozos tekstą. Motina su savo kūdikiu bendrauja ne kalba, o daina ir jis ją supranta.

***
Bet kodėl šiais laikais muzikos stiliai taip dažnai keičiasi, kodėl kas keleri metai viskas pasikeičia iš esmės – vieni stiliai tampa nebemadingi, atsiranda kiti, bet po kurio laiko pasitraukia užleisdami vietą naujiems? Tai, ką dabar perskaitysite, gali nepatikti tiems kas kalba apie moterų ir vyrų lygybę.
Iš esmės moterys neturi tiesioginės įtakos naujų muzikos stilių atsiradimui. Juos išranda vyrai, o ne moterys. Moterys gali dalyvauti tame procese, be to, gana aktyviai – kaip dainininkės, muzikantės, bes iš esmės visam procesui diriguoja vyrai. Tačiau moterų įtaka irgi didelė, tik netiesioginė.
Kad būtų aiškiau, reikėtų sugrįžti į tuos senus laikus, kai žmonės nekalbėjo. Pažiūrėkite į gyvūnų pasaulį. Kas paukščių pasaulyje gražiausiai čiulba? Paukštis, siekiantis paukštytę privilioti į savo lizdą. Ne paukštytė, o paukštis. Tas pats buvo ir su žmogumi. Gilioje senovėje, negalėdamas pasakyti į urvą kviečiamai damai komplimentų, pirmykštis suko aplink ją ratus ir baubdavo: „Ūūūū – būūū – mėėėėė – ląąąąą“. Tai buvo vilioklio daina. Ją evoliucija atsinešė iki mūsų laikų.
Jonas dabar klauso kokios nors death industrial muzikos, jo tėvas užpakalį kraipė prie disco muzikos, o senelis kojas kilnojo skambant rokenrolui. Skirtingos kartos – skirtinga muzika.
Bet į pasaulį naujos kartos ateina kur kas dažniau – dabartiniai aštuoniolikmečiai po kelerių metų ateities aštuoniolikmečiams bus dvidešimt penkerių metų seniai. Taigi gyvenimas į subrendusių vyrukų gretas nuolat įmeta naujų jaunuolių. Šiems netinka ankstesniųjų muzika. Negi suksi sparną aplink patinkančią merginą skambant kažkokiai senienai, kurios klausosi dvidešimt penkerių metų seniai? Nesolidu, nevyriška, „nekieta“. Kad būtų „kieta“, vyriška, kad „vežtų“, reikia naujo stiliaus. Reikia sukurti savo į nieką nepanašią muziką ir nušluostyti seniams nosis, parodant, kas šiame pasaulyje yra „kietas“ ir kas geriau „kabina“ merginas. Štai taip ir atsiranda nauji stiliai – kaip vyriškumo išraiška. O kadangi vyrukų yra visokių (vieni gatvėse asfaltą trina, kiti restoranuose eurus leidžia, treti ant riedlenčių vėją gaudo), tai ir skirtingais stiliais jie siunčia informacija merginoms, kviesdami užsukti į jų urvą.

***
Garsai visada buvo poravimosi palydovai. Juos puikiai išnaudoja ir banginiai, ir varnėnai, ir žmonės. Merginoms šiuo atveju lengviau – joms nieko nereikia įrodinėti, todėl jos nebūna taip prisirišusios prie vieno stiliaus. Joms gali patikti viskas – ir tai, ką klauso aplink ją sparną sukantis vyrukas, ir tai, ką klauso jos senelis. Merginoms patinka atskiros dainos, atlikėjai, bet jos retai prisiriša prie konkretaus muzikos stiliaus. Prisirišimas prie muzikos stilių – vyrų bruožas. Beje, šiais laikais vyrai yra sugalvoję tiek daug stilių, kad net patys nežino, kuo darkcore stilius skiriasi nuo dubcore ar breakcore.
Tuo prisirišimu vyrai save pastatė į labai keblią padėtį: domiesi kažkokiu stiliumi ir jame kažkiek laiko užstrigai? Tada niekam nepasakok apie savo pomėgį, nes jis greičiausiai jau yra apipelijusi seniena.
Tai tiek šį kartą apie muziką. Ieškokite kitų straipsnių šia, be galo įdomia, tema. Jų mano skaitykloje bus.