„Kiečiausias“ tarp klastotojų

Dailės kūrinių klastojimas nebūtinai yra tiksli kokio nors paveikslo kopijavimas. Talentingas klastotojas gali įvaldyti pasirinkto senojo meistro stilių, nutapyti visiškai originalų paveikslą, paskui jį parduoti kaip meno pasauliui dar nežinomą to meistro darbą, kurio iki šiol niekas nematė tik todėl, kad paveikslas ilgą laiką buvo privačios kolekcijos dalimi. Svarbu turėti genialiai nutapytą kūrinį ir sukurti jo atsiradimo meno rinkoje istoriją, o toliau, nepaisant aštrių ekspertų akių, viskas
gali eiti kaip per sviestą.

Siužetas mano, atlikta Rubenso
1934 m. gimęs ir 1999 m. žuvęs anglų dailininkas Ericas Hebbornas yra vienas garsiausių visų laikų dailės kūrinių klastotojų. Iš jo palikimo mokosi tiek klastotojai, tiek dailės kūrinių autentiškumą nustatantys ekspertai. Hebbornas karjerą pradėjo tapydamas originalius paveikslus, tačiau kritikai jo kūrinių negyrė. Kitas gal būtų puolęs į neviltį, bet Hebbornas pasuko į kitą pusę – pradėjo kopijuoti garsių senųjų dailės meistrų Jeano Corot, Giuseppe‘ės Castiglione‘ės, Andrea‘os Mantegna‘os, A. van Dycko, Nicolas Poussino, Rubenso, Jano Breughelio, Giovanni‘o Piranesi‘o ir kitų stilių. Tai nebuvo plagiatai: Ericas Hebbornas tapė savitus siužetus, tačiau idealiai atkartojo kurio nors garsaus dailininko stilių. Kaip teigė anglų meno istorikas seras Johnas Hennessy, tie Hebborno
darbai buvo originalūs ir stilistiškai nepriekaištingi.
Pokyčiai pataisė Hebborno finansinius reikalus – jo paveikslus pirko kolekcininkai, kai kuriuos net pardavė garsieji Christie’s aukcionų namai. Hebbornas garsių dailininkų stilių atkartodavo taip tiksliai, kad net ekspertai apsirikdavo. Kai kada jis nutapydavo garsaus dailininko paveikslo kopiją, bet specialiai ką nors joje pakeisdavo, kad skirtųsi nuo originalo. Dar kitais atvejais kelių garsaus dailininko paveikslų siužetus sujungdavo į vieną drobę ir pristatydavo kaip to dailininko kūrinį. Žodžiu, Ericas Hebbornas lyg ir nedarė nieko blogo – berods sumaniai laviravo ties ta linija, kurią peržengus būtų tapęs tikru klastotoju. Ar jis ją peržengė? Taip, peržengė –
pagunda buvo labai didelė: anoje linijos pusėje pinigai kur kas didesni. Tad Hebbornas ne tik tapė, bet ir sugalvodavo, kaip savo paveikslus prakišti kaip tikrus senųjų meistrų darbus.

Tyla dėl mažesnio triukšmo
1978 m. Vašingtone įsikūrusioje Nacionalinėje meno galerijoje ekspertas Konradas Oberhuberis tyrinėjo kelis senųjų meistrų paveikslus, kuriuos galerija įsigijo iš Londone įsikūrusios seniausios pasaulyje dailės kūrinių pardavimu užsiimančios komercinės meno galerijos „P & D Colnaghi & Co“. Atrodytų, ką ten tyrinėti, kai paveikslus perki iš tokio tituluoto pardavėjo, kurio reputacija niekam nekelia abejonių, tačiau Oberhuberis nustatė, kad dviejų senųjų meistrų – Savellio Sperandio ir Francesco del Cossos
– paveikslai buvo nutapyti ant tokios pačios drobės.
Po kurio laiko garsiojoje Niujorke įsikūrusioje Morgano bibliotekoje Konradas Oberhuberis patyrinėjo dar vieną XV a. gyvenusio ankstyvojo Renesanso italų dailininko, Feraros dailės mokyklos atstovo, Francesco del Cossos paveikslą ir nustatė, kad tai irgi klastotė (beje, tas paveikslas buvo perėjęs per trijų ekspertų rankas). Amerikietis kreipėsi į „P & D Colnaghi & Co“, ir bendrovė atskleidė, kad visus tris paveikslus įsigijo iš Erico Hebborno. Supratusi, kad Hebbornas išdūrė tituluotą rinkos žaidėją, „P & D Colnaghi & Co“ net aštuoniolikai mėnesių apsigaubė tylos skraiste. O kai po tiek laiko žiniasklaida vis tik buvo informuota apie apgaulę, Erico Hebborno vardas nebuvo minimas. Tais laikais vienas dailės ekspertas situaciją pakomentavo taip: „Hebbornas buvo toks geras plagiatorius, kad jo demaskavimas meno rinkoje būtų sukėlęs didelę sumaištį.“ Tokia baimės valdoma situacija Hebbornui leido dirbti toliau: nuo 1978 iki 1988 m. jis nutapė apie 500 paveikslų – senųjų meistrų kopijų; manoma, kad pelnas, pardavus šiuos kūrinius, siekė 30 mln. dolerių.
Tačiau meno pasaulio tyla Hebbornui nepatiko. Suprantama: geriausias visų laikų klastotojas, o niekas apie jį nešneka. Tad 1984 m. Hebbornas žurnalistams atvirai papasakoja apie savo darbus, atskleidžia, kokius paveikslus yra nutapęs, kartu užsimena, kad nieko blogo nepadaręs, nes jo kūrinai nėra esamų paveikslų kopijos, kad dažnai jis sukuria originalų siužetą, o jei kopijuoja kokį paveikslą, tai įterpia elementų, kurių nėra originale. Pasakodamas apie savo darbus, nepamiršta primėtyti nemažų akmenų į meno pasaulio ir ekspertų daržą.
1991 m. Hebbornas išleidžia autobiografiją „Drawn to Trouble“, kurioje ne tik pasakoja apie savo darbus, bet kaltina meno ekspertus, dailės kūrinius parduodančias galerijas, tvirtindamas, kad jo atveju daugelis ekspertų tiesiog nenorėjo atskleisti tiesos: pardavus klastotę uždirbama daug, atskleidus tiesą – skaičiuojami nuostoliai.
1996 m. sausio 8 dieną, po to, kai išėjo Hebborno autobiografija italų kalba, žymiausias visų laikų klastotojas buvo rastas negyvas vienoje Romos gatvėje. Kažkas stipriai vožtelėjo jam per galvą sunkiu buku daiktu.

1991 m. Hebbornas išleido autobiografiją „Drawn to Trouble“, kurioje ne tik pasakoja apie savo darbus, bet kaltina meno ekspertus, dailės kūrinius parduodančias galerijas, tvirtindamas, kad jo atveju daugelis ekspertų tiesiog nenorėjo atskleisti tiesos: pardavus klastotę uždirbama daug, atskleidus tiesą – skaičiuojami nuostoliai.

Meno pasaulio Tadas Blinda
Šv. Yvas iš Kermartino yra teisininkų globėjas. Dažniausia šio 1253 m. Bretanėje gimusio vienuolio vizualizacija – 1450 m. tapytas paveikslas, kuriame šv. Yvas skaito laišką. Kad šis paveikslas vaizduoja šv. Yvą, paskelbė Londone įsikūrusios Nacionalinės galerijos ekspertai. Tvirtinama, kad paveikslą nutapė garsus flamandų tapytojas Rogieris van der Weydenas. Tačiau meno istorikas Christopheris Wrightas jau keliasdešimt metų įrodinėja, kad tame portrete yra elementų, nebūdingų XV amžiaus dailei.
Pasak Wrighto, svarbiausias svetimas elementas – keista laiško teksto perspektyva ir jo prasmės nebuvimas. Paprastai jei senieji meistrai tapydavo ilgesnį tekstą, jis turėdavo prasmę, nešdavo kažkokią žinią. Abejonių Wrightui sukėlė ir vienuolio randas prie lūpų: pasak dailėtyrininko, jis atrodo pernelyg šiuolaikiškai. Christopheris Wrightas iškėlė hipotezę, kad tokio paveikslo negalėjo nutapyti nė vienas XV a. dailininkas – greičiausiai jis yra genialaus klastotojo Erico Hebborno kūrinys. Wrightas tikina, kad Hebbornas šį paveikslą nutapė septintame XX a. dešimtmetyje, t. y. savo, kaip klastotojo, karjeros pradžioje, nes vėliau tokių siužeto klaidų, kurios atskleistų, kad paveikslas tapytas ne XV amžiuje, o šiais laikais, Hebbornas nedarė. Kaip šv. Yvo portretas pateko į Londone esančią Nacionalinę galeriją? Pasak Wrighto, paveikslą Hebbornas galėjo parduoti privačiam kolekcininkui, kuris greičiausiai buvo klastotojo pažįstamas, – taip kūrinys pradėjo kelią į viešumą, o tada jau tik laiko klausimas, kada jį pastebės kokios nors galerijos ekspertas. 

Tačiau Nacionalinė galerija, į kurios fondus šis paveikslas buvo įtrauktas 1971 m., falsifikavimo galimybę atmeta ir net nesivelia į diskusijas su meno istoriku Christopheriu Wrightu. Galerijos ekspertai teigia, kad atklikti tyrimai rodo, jog tai – XV a. kūrinys, be to, yra XIX a. pradžios su šiuo paveikslu susiję dokumentai. Pats klastotojas Hebbornas kelis kartus buvo prisipažinęs, kad nutapė šį paveikslą, o kiek vėliau viską paneigė. Bet toks elgesys jam buvo būdingas – labai mėgo painioti teisingą ir klaidingą informacijas.
Kurio nors senojo dailės meistro stiliumi nutapyti Hebborno paveikslai pakliūdavo ir į prestižinius aukcionus, ten jie būdavo eksponuojami šalia originalių, tikrai labai vertingų garsių dailininkų darbų, tačiau pats Hebbornas nemanė, kad daro ką nors blogo, – jis tvirtino, kad dailės ekspertai ir meno istorikai, kuriems gerai mokama, turi gebėti atskirti kelių šimtų metų senumo autentišką
darbą nuo XX a. nutapyto paveikslo.
Daugeliu atvejų Hebbornas nelaikomas nusikaltėliu, jis dažniau traktuojamas kaip meno pasaulio Tadas Blin-da ar Robinas Hudas – jei ką apgauna, tai tik turtuolius ir kartu išsityčioja iš meno rinkoje funkcionuojančių mechanizmų.  

Šv. Yvas iš Kermartino. Iškelta hipotezė, kad tokio paveikslo negalėjo nutapyti nė vienas
XV a. dailininkas – greičiausiai jis yra genialaus klastotojo Erico Hebborno kūrinys. 

Abejonių sukėlė – keista
laiško teksto perspektyva ir jo prasmės nebuvimas bei vienuolio randas prie lūpų.

Plagiatoriaus vadovėlis
Ericas Hebbornas teigė, kad yra nutapęs nuo kelių šimtų iki tūkstančio drobių. Taigi ne vienos garsios galerijos fonduose gali būti jo tapytų paveikslų, kuriuos galerija įsigijo kaip originalus; nemažai jo paveikslų nusėdo ir privačiose kolekcijose. Hebbornas labai sėkmingai naudojosi tuo, kad meno pasaulis gerai žino: daugelis senųjų meistrų darbų yra dingę ir žinomi tik iš aprašymų arba
išlikusių eskizų, kuriuos dailininkai nupiešdavo prieš tapydami paveikslą; taip jis tapo puikiu dingusių garsių dailininkų darbų „atradėju“. Hebborno paveiksluose buvo sunku identifi kuoti kokias nors šiuolaikiško siužeto detales, nes siužetus jis skolindavosi iš piešinių, aptiktų senose knygose, išleistose tose šalyse, kurių kalba pasaulyje nėra plačiai paplitusi. Tyrinėjo ir atkurdavo senovės meistrų naudojamus dažus ir jiems gaminti rinkosi tik tuos komponentus, kurie buvo naudojami prieš kelis šimtus metų, daug dėmesio skirdavo tam, ant ko piešia paveikslą, – pasirinkdavo tos epochos nevertingą drobę (juk išliko paveikslų, kurie nutapyti nevertinamų dailininkų ir kurie nekainuoja brangiai) ir net stengdavosi, kad ji būtų iš to regiono, kuriame gyveno ir dirbo kopijuojamas dailininkas.
Dailės ekspertai tvirtina, kad tokių klastotojų kaip Ericas Hebbornas meno pasauliui padaryta žala yra kelis kartus didesnė nei tų plagiatorių, kurie idealiai nukopijuoja paveikslą ir bando jį parduoti kaip originalą. Hebbornas ir į jį panašūs klastoja meno istoriją, nes jo paveikslai tapo meno istorijos dalimi, tik jie nėra tikroji istorija, tai – suklastota istorija. Nuomonė, kad Hebbornas apiplėšė tik turtingus kolekcionierius, kad yra tik meno pasaulio Robinas Hudas, – tik pusė tiesos. Hebbornas apiplėšė visus mus, nes suklastojo meno istoriją.
Erico Hebborno gyvenimą tyrinėjo BBC, 1991 m., dailininkui dar gyvam esant, susuko dokumentinį filmą „Portrait of a Master Forger“. Pagal šio klastotojo autobiografinę knygą sukurtas ir scenarijus serialui, kurį suks Anglijos kinematografininkai. Beje, scenarijaus autoriai Kingstonas Trinderis ir Peteris Gerardas atskleidė, kad Hebborno draugai labai jaudinosi, jog paskutiniais gyvenimo metais dailininkas paveikslus tapė nusikaltėlių pasauliui, tad jo mirtis Romoje galėjo būti mafijos kerštas.
Romoje į dausas iškeliavęs Hebbornas meno pasauliui paliko ne tik šimtus klastočių, kurios įvertintos kaip originalai, legendą, kuri narpliojama jau beveik 50 metų (nuo to laiko, kai pasirodė pirmosios jo klastotės), bet ir klastotojo vadovėlį „The Art Forger’s Handbook“ (jį „Amazon“ parduotuvėje galite įsigyti už 130 eurų). Teigiama, kad šią knygą teisėsaugos pareigūnai dažnai randa darydami kratas dabartinių klastotojų, dirbančių pagal tą patį principą, kaip dirbo Hebbornas, dirbtuvėse. Tiesa, dauguma
dabartinių klastotojų mieliau renkasi modernizmo sroves, nes tai lengvesnis kelias nei bandyti atkartoti Rubenso
ar Rembrandt‘o stilių. Tačiau yra ir aukščiausios klasės klastotojų, kurie dirba ne blogiau nei vadovėlį parašęs jų mokytojas.

Hebbornas meno pasauliui paliko ne tik šimtus klastočių, kurios įvertintos kaip originalai, legendą, kuri narpliojama jau beveik 50 metų, bet ir klastotojo vadovėlį „The Art Forger’s Handbook“ (jį „Amazon“ parduotuvėje galite įsigyti už 130 eurų). Teigiama, kad šią knygą teisėsaugos pareigūnai dažnai randa darydami kratas dabartinių klastotojų, dirbančių pagal tą patį principą, kaip dirbo Hebbornas, dirbtuvėse.