Kaip aš mirsiu kosmose,
arba labai žiaurios istorijos 

Yra žmonių, kurie kažkodėl mielai tyrinėja įvairias
netikėtas mirtis, kurios galbūt gali ištikti įvairiomis
sąlygomis. Pavyzdžiui, astrobiologas Lewis Darnellas, už savo darbus apdovanotas įvairių astronomijos ir astrobiologijos draugijų, nagrinėjo, kaip žmogus gali mirti kosmose. Įdomiausia, kad jis pateikė įdomių faktų, paneigiančių įvairius populiarius mitus. Šiais laikais, kai daug kalbama apie kosmoso turizmą plėtrą, kai nuolat išbandoma kosmoso turizmui skirta technika, reikia pakalbėti ir apie tai, kaip galima numirti kosmose. 

Ar tapsiu ledo gabalu?

Sakykim, mes jau kosmose, kokiame nors kosminiame laive. Ir staiga... opps ir be skafandro išlekiame į atvirą kosmosą. Dažnai teigiama, kad žmogus iš karto sušaltų į ledo gabalą, nes kosmose temperatūra viso labo tik trimis laipsniais aukštesnė už absoliutų nulį, kuris, kaip žinia, yra –273,15 laipsniai Celsijaus. Deja, pasak Lewis Danello, taip nebus – ledo gabalu netapsime. Kosmosas –
vakuumas, o vakuumas – erdvės dalis, kurioje nėra jokios medžiagos, o kai nėra medžiagos, nėra kam ir pasiimti mūsų šilumos.
Kaip jaučiamės, kai oro temperatūra 15 laipsnių? Visai neblogai, galima ir nuogam kurį laiką būti. O jei įlįstume į tokios pačios temperatūros, bet didesnio tankio aplinką, pavyzdžiui, vandenį? Jau blogiau, jau šalčiau, nes kur kas daugiau dalelių bombarduoja mūsų kūną, atima šilumą, daugiau dalelių perduoda savo kur kas šaltesnę temperatūrą. Kosmose nieko nėra, jokių dalelių, nėra kam mūsų bombarduoti, todėl jei iš laivo išlėksiu be skafandro, kūnas ilgai bus šiltas, nes jame šiluma bus kaip termose uždaryta. Tiesa, vis tiek jau būsiu miręs, bet ne dėl to, kad sušalsiu.

Ar sprogsiu?

Situacija ta pati... opps ir be skafandro išlekiame į atvirą kosmosą. Oro nėra, nėra kuo kvėpuoti. Vadinasi, po kurio laiko paprasčiausiai uždusiu? Dar neaišku, nuo ko numirsiu, nes yra ir kitas baisus dalykas – dekompresija, kuri ištiks iš karto. „Mūsų kūnas yra pripratęs prie atmosferos slėgio, koks yra Žemėje, ir jei mes be skafandro išlėktume į atvirą kosmosą,visos mūsų kūno ertmės, užpildytos dujomis, pradės staigiai plėstis, o skysčiai, kad ir ašaros ar seilės, užvirs“, –sako Lewis Dannelas. Labai stipriai pradės plėstis plaučiai, todėl teks išpūsti visą orą, kad jie nesprogtų, bet tą žmogus padarys pats. Jei dekompresija nėra labai greita, kūnas išpamps, gal net dvigubai. Bet Lewisas teigia (o jis, primenu, mokslininkas), kad tiek mūsų kūnas išpampti dar gali, nes turime elastingą odą. Ir kraujas mūsų neužvirs, nes kraujagyslės išsaugos reikiamą slėgį. Bet pradės sproginėti odos paviršiuje esantys kapiliarai, akių kraujagyslės,
žodžiu, prastai. O jei dar būsime ne šešėlyje, o prieš saulę, tai labai greitai nudegsime odą. Žodžiu, vis vien galas.
1965 m. NASA laboratorijoje vakuumo sąlygomis buvo bandomas astronautų skafandras. Skafandrui praradus sandarumą, jį bandęs NASA specialistas po 14 sekundžių prarado sąmonę. Jį išgelbėjo, pradėję staigiai pumpuoti orą į kamerą, kurioje buvo vakuumas ir bandytojas su nesandariu skafandru. Vėliau tas žmogus pasakojo, kad paskutinė mintis prieš prarandant sąmonę buvo: „Mano seilės verda!“ 

Alfa, beta ir gama žudikai

Iš kosmoso mus pasiekia kosminė spinduliuotė. Tai pavadinimas, apimantis platų diapazoną dalelių, krintančių į viršutinius
mūsų planetos atmosferos sluoksnius. Protonai, alfa, beta, gama dalelės turi tikrai stulbinančią energiją. Ji tokia didelė,
kad kai kurios antrinės dalelės perskrodžia atmosferą. Ir kuo aukščiau gyvename, tuo daugiau spinduluotės gauname.
Pavyzdžiui, jei gyventume kalnuose 1,6 km aukštyje, gautume du kartus daugiau kosminės spinduliuotės,
nei Palangos gyventojai, gyvenantys jūros lygyje. O jei persikraustytume dar aukščiau į kalnus, tai kosminės spinduliuotės
dozė būtų tris ar keturis kartus didesnė. Bet tai niekis, palyginti su atviru kosmosu, kuriame gautume maksimalią
spinduliuotės dozę.
Kosminė spinduliuotė yra viena iš svarbiausių kliūčių, trukdančių įsisavinti kosmosą. Kosminiai laivai nuo įprastos
kosminės spinduliuotės fono yra daugmaž apsaugoti, tačiau yra dar vienas opus dalykas – Saulės pliūpsniai. Sistemos, padėsiančios apsisaugoti nuo Saulės pliūpsnių būtinai turės būti įdiegtos tame kosminiame laive, kuris misiją skraidins į Marsą. Yra ir galaktiniai kosminiai spinduliai, kurie pasižymi tokia didele energija, kad kiaurai perskrodžia metro storio apsauginį šarvą. Laimei, šie spinduliai neatakuoja intensyviai, taigi nieko blogo dėl jų nenutiks, tik ateityje galbūt bus didesnė įvairių sunkių ligų rizika.
Sakykim, mes jau kosmose ir staiga... opps gauname pilną kosminės spinduliuotės dozę. Kas tada? Po kelių dienų turėtume mirti, o visą tą laiką mus kankins nekontroliuojamas vėmimas ir viduriavimas. 

Ar aš nuskrisiu?

Sakykim, aš atvirame kosmose, remontuoju kosminio laivo išorę. Beremontuodamas atsispyriau nuo laivo ir jau lekiu tolyn, nes pamiršau prisisegti specialų apsauginį trosą. Lekiu pastoviu greičiu, niekas manęs nestabdo, nes nėra kam tame
vakuume stabdyti. Mirtis garantuota, tik ne iš karto, o kai baigsis deguonis. Bet dar yra šansas, nes jei mano rankose – sunkus veržliaraktis ar plaktukas. Aš jį turiu labai smarkiai mesti į tą pusę, į kurią skrendu, tada gal ne tik sustosiu, bet ir pradėsiu judėti priešinga kryptimi, kosminio laivo link, tik, aišku, ne taip greitai, kaip nuo jo tolau. Lewis Darnellas tvirtina, kad veržliaraktį
mesti turiu apgalvotai, nuo juosmens, o ne iškėlęs ranką, kaip kamuolį per krepšinio varžybas, antraip pradėsiu suktis ir tiek, o tada belaukiant mirties dar ir galva suksis. 

Ar tapsiu makaronu?

Juodoji skylė – tai toks kosminis darinys, kurio paviršiuje traukos jėga stipresnė už kritinę reikšmę, kuriai esant šviesa dar gali palikti objekto paviršių. Objektas nebūtinai turi būti didelis: suspaudus Žemę į kelių milimetrų skersmens kamuoliuką, ji taip pat pavirstų maža juodąja skyle.
Sakykim, mes jau kosmose ir staiga laivo vadas sako: „Mūsų misija – priartėti prie juodosios skylės ir ją patyrinėti. Skrendam, pažiūrėsim?“. Lewis Darnellas tvirtina, kad tai pats įspūdingiausias būdas susitikti su Kūrėju.  Juodoji skylė tiesiogiai nematoma, nes šviesa negali jos palikti. Tačiau į ją srūvančios dalelės spinduliuoja stiprų rentgeno spinduliavimą, kurį galima stebėti. Viena paslapčių
yra kaip skylei pavyksta „praryti“ ją supančią medžiagą, tačiau kas iš to, kad tai paslaptis, jei jau priartėsime prie juodosios skylės, ji mus pasims“ labai savotiškai. Visa tai vadinama spagetifikacija (nuo žodžio „spagečiai“). Šis nors ir juokingas terminas yra ne iš piršto laužtas, o buvo pasiūlytas garsiojo jau mirusio fiziko Stepheno Hawkingo.  Žiūrim, kas vyksta. Mūsų laivą, artėjantį prie juodosios skylės, veikia milžiniška gravitacija. Priekinę jo dalį veikia didesnė ir milžinišku tempu didėjanti gravitaciją, galinę
– mažesnė. Todėl laivas tempiasi, o kartu tempiamės ir mes, kol iš mūsų visų lieka makaronas (moksliškiau sakant, spagetis), kurį praryja juodoji skylė. Daugiau mūsų niekas niekada nebepamatys, nes šviesa negali palikti juodosios skylės. Štai taip.