Bavariški pasivažinėjimai
II dalis. Išprotėjusio karaliaus palikimas 

Pirmoje pasakojimo dalyje apsilankėme nuostabiuose miestuose – Bamberge, Rotenburge prie Tauberio, keliavome iš Šiaurės į Pietus einančiu Vokietijos romantiškuoju keliu, užsukome į Augsburgą, trumpam įkišome nosį į Miuncheną.
Šį kartą pasivažinėsime palei Alpes. Bavarijos pakraščiais, kur vienas paskutiniųjų Bavarijos karalių Liudvikas II paliko įsimintiną palikimą, kuris karaliui pelnė labai skirtingas pravardes: Pasakų Karalius, Išprotėjęs Karalius, Gulbių Karalius ir pan. 

Du keliai
Bavarija turi du garsius turistinius kelius: vienas – Vokietijos romantiškasis kelias. Jis prasideda penktame pagal dydį Bavarijos mieste Viurcburge, kuris nuostabiai atstatytas, nors Antrojo pasaulinio karo metais buvo visiškai sugriautas, ir baigiasi Alpių papėdėje, Fiusene. 360 km ilgio romantiškasis kelias driekiasi ne autostradomis, o paprastais keliais, užsuka į pasakiško grožio, tvarkingus, išpuoselėtus Bavarijos miestelius – jei sustosi kiekviename miestelyje ir norėsi jį apžiūrėti, kelionė truks savaitę ar ilgiau. Taigi tenka rinktis, ką žiūrėti, ką praleisti.
Fiusene Vokietijos romantiškasis kelias (Deutsche Romantische Strase) baigiasi, bet čia jis susikerta su kitu keliu, kuris eina iš vakarų į rytus ir vadinasi Vokietijos Alpių kelias (Deutsche Alpenstrase). Šis daugiau nei 400 km ilgio kelias prasideda Lindau mieste, įsikūrusiame prie didelio Bodeno ežero, kurio krantai skalauja Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos žemes, o baigiasi Austrijoje, netoli Zalcburgo. Ir nors vokiečiai jį apibūdina kaip nuostabaus grožio Alpių kelią, nors lankstinukuose spausdinamos labai gražios gamtos ir paties kelio nuotraukos, reikia pasakyti, kad vokiečiai Alpių turi tik pakraštį – važiuoji tuo keliu iš Lindau į rytų pusę ir visada matai, kad Alpės kažkur ten, dešinėje, kad tikrosios Alpės yra Austrijoje, o Vokietijai teko tik pakraštys. Jei apie kelią kalbėtume kaip apie kalnų kelią, tai tiek Austrijoje, tiek Šveicarijoje, tiek kitose šalyse, kurios Alpių turi kur kas daugiau nei Bavarija, kalnų keliai yra kur kas labiau svaiginantys, įspūdingesni, statesni, siauresni, dovanojantys kur kas daugiau žavių gamtos vaizdų, adrenalino ir nepamirštamų įspūdžių. Galbūt todėl vokiečiai savo Alpių kelią ir baigia Austrijoje, o ne Vokietijoje, kad atkirptų kiek daugiau Alpių įspūdžių.
Tai gal Alpių kelias nevertas dėmesio? Dar ir kaip vertas, vien dėl to išprotėjusio Pasakų Karaliaus Liudviko II palikimo.

Fiusenas
Jei Romantiškuoju keliu atvažiavote iki Fiuseno, rekomenduočiau šiame mieste sustoti ir apsižvalgyti. Nedidelis, bet labai simpatiškas ir judrus miestelis prie ežero ir upės, kuriame nustebins imitacinė pastatų – pilies, gyvenamųjų namų, rūmų ir t.t. – tapyba. Kas tai yra? Na, sakykime, yra dvarų su kolonomis, yra namų su giliomis langų nišomis, yra pilių su iš sienų išsikišusiais bokšteliais, balkonais ir panašiais betoniniais ar akmenyje iškaltais ir nemažai kainuojančiais papuošimais. Bet jei žmonės praktiški ir nori sutaupyti, jie pastatą stato su lygia siena, o visa kita (kolonas, nišas, balkonus, bokštelius) nupiešia dažais. Ne bet kaip, o su šešėliais, spalvingai, tikroviškai, kad atrodytų kaip gyva. Žavu. Iš toli net neatskirsi. Mačiau, japonams tai net labai įspūdinga – kiekvieną namą fotografuoja iš visų pusių po keliolika kartų. Manote, tokios dabartinės vokiškos restauravimo tradicijos? Visai ne, visa tai Fiusene buvo daroma jau XIV amžiuje. 

Fusemas. Realiai, nei kolonų, nei balkonų, nei nišų, nei įvairių kitų erdvinių architektūros elementų nėra. Viskas yra nupiešta ant l;ygios sienos. 

Šuolis į Austriją
Ne kiekvienas gali, o tiksliau, nori, savaitę vaikščioti senamiesčiais, kad ir kokie jie gražūs būtų. Po kelių dienų užsimanai kažko kito, o kai akys pailsės, galima vėl grįžti prie architektūros grožybių. Taigi atsidūrę prie Vokietijos Alpių kelio, galite padaryti vieną nedidelį nukrypimą – šoktelėti į Austriją ir išsirinkę kokį jaukų slidinėjimo kurortą apsigyventi ir pasimėgauti tomis pramogomis, kokias kalnai siūlo vasarą, o jų ten tikrai pakanka.
Mūsų apsigyvenimo vieta tapo jaukus kurortas Lermos – nedidelis Austrijos miestukas, nuo Fiuseno nutolęs 30 km. Pro vieną langą matosi vietinis 2 km aukščio kalnas, kuri sėkmingi šturmavome, pro kitą – pati aukščiausia Vokietijos viršūnė Cūgšpicė (Zugspitse), kurią technikos dėka, įveiks bet kas, tik bilietą riekia nusipirkti.
Cūgšpicės aukštis 2 962 m, taigi vokiečiams lyg ir nėra kuo pasigirti, nes visai netoli, Austrijos pusėje, yra kelios per 3 000 m viršūnės, negana to, pusė tos Cūgšpicės priklauso austrams, bet šis kalnas padarytas puikiu turistų traukos objektu.
Miestelyje, kuriame žiemą slidinėtojų tiršta, vasarą gyvenimas taip pat verda – pilna dviračių nuomos punktų, įvairiomis kryptimis kelia keltuvai, daug trasų, kurias turistai įveikia pėsčiomis, dviračiais, ropščiasi į uolas ir t .t. Kokį tik nori sportą rinkis. Negana to, aplink 20 km spinduliu yra keli ežerai – su paplūdimiais, plaukiojančiais ekskursiniais kateriukais ir t. t.
Kodėl pasiūliau Austriją? Todėl, kad daugiau kurortų, didesnis pasirinkimas, labiau išvystyta kurortų infrastruktūra ir pigiau, o įlindęs 30 km į Austriją, įlendi į tikras Alpes. Austrijos kurorte apsistojus kelioms dienomis, pora dienų galima vaikštinėti po kalnus, dienai šoktelėti į Vokietiją, kokią pilį aplankyti, vėl dieną praleisti kalnuose, vėl į pilį, žodžiu, organizuoti savo poilsį taip, kaip širdis geidžia – aktyvų istorinių vietų lankymą derinti su sportu ir poilsiu kalnuose.

Aukščiausias Vokietijoje
Būnant Bavarijoje prie pat Alpių būtų nuodėmė neaplankyti 2 962 m Cūgšpicės kalno. Į jį galima patekti iš Austrijos pusės keltuvu Tiroler Zugspitzbahn. 100 vietų keltuvas kyla gana stačiai, tarp akmenų uolų kopia į kalną, perlipdamas per atramas keleiviams atima žadą ir 36 km greičiu įveikia 3 600 m ilgio trasą bei 1 725 m aukščių skirtumą (nuo 1 225 iki 2 950 m). Pasikėlus laukia nuostabūs vaizdai, sniegas vasaros vidury ir... dviejų valstybių kavinės, nes siena tarp Vokietijos ir Austrijos eina per kalno vidurį, alpinizmo trasos ir t. t. Iš keltuvų viršuje gausos matosi, kad žiemą slidininkų čia netrūksta.
Iš Vokietijos pusės į kalną galima keltis dviem būdais: talpiu keltuvu Eibseeseilbahn, kuris kelionę pradeda prie Eibsee ežero, kurio trasos ilgis 4 450 m, o pakilimo aukščių skirtumas 1 950 m, ir traukinuku Bayerische Zugspitzbahn Bergbahn. Parts sportiškiausias būdas – pėsčiomis. 

Wagnerio scenografija gyvai
Netoli Fiuseno, Švangau kaimelyje, stovi graži pilis – Hohenšvangau (Hohenschwangau), pastatyta XIX amžiuje, ankstesnės XII amžiaus tvirtovės griuvėsių vietoje. Šioje pilyje Bavarijos karalius Liudvikas II praleido vaikystę ir vėlesnius gyvenimo metus.
Liudvikas II, dar vadinamas Gulbių Karaliumi, valdė 1864–1886 m. Gana trumpai, bet jo palikimas Fiuseno apylinkėse labai ryškus. Švangau kaimą būtina aplankyti, bet ne tiek dėl Hohenšvangau pilies, kiek dėl ant kito kalno stovinčios Noišvanšteino pilies (Schloss Neuschwanstein) – tai milžiniškos Liudviko II visą valdymo laiką kurtos scenografijos dalis, pastatyta pagal jo mėgstamiausio kompozitoriaus Wagnerio, kurį karalius nuolat rėmė finansiškai, daug bendravo, kurio muziką dievino, operų motyvus. Taip, pasak istorikų, karalius Wagnerio operoms norėjo suteikti nemirtingumo. Turiu pasakyti, kad jam tai pavyko genialiai. Dantyti maži bokšteliai, aukštos sienos, pasakiška architektūra. Ir visa tai pastatyta dramatiškoje vietoje – aukšto kalno viršūnėje šalia gilaus tarpeklio. Neabejotinai daugiau jausmų, o ne šalto proto padiktuoti sprendimai. Beje, Liudvikas II pats labai domėjosi statyba ir nuolat keitė projektus, kas labai nervino architektus. Bet rezultatas yra, ir jis – stulbinantis.
Hohenšvangau ir Noišvanšteino pilys yra vienas kompleksas. Reiktų žinoti, kad Noišvanšteino pilis yra labiausiai lankoma pilis pasaulyje, todėl atvykus gali tekti valandą pastovėti eilėje prie bilietų, o po to dar šiek tiek palūkuriuoti prie pilies, laukiant savo numerio grupės eilės. Jei nenorite eiti į vidų, pilį iš išorės galima apžiūrėti nemokamai, kaip ir pastovėti virš bedugnės ant siauro tiltuko, nuo kurio pilies vaizdas yra gražiausias. Bet į vidų užeiti verta – tokios meniškai dekoruotos pilies jūs niekur kitur nepamatysite. Čia nėra daug aukso, brangių indų, milžiniškų šviestuvų, bet visur yra Wagnerio operų, legendų apie Gralį, senųjų vokiečių sakmių motyvų. Viskas dekoruota itin skoningai, net šiek tiek asketiškai (kaip piliai), bet labai jaukiai ir įdomiai, sienas puošia daugybė paveikslų, medžio raižinių. Paauksuota Sosto salė primena Bizantijos šventyklą, bet sosto joje niekada nebuvo – Noišvanšteino pilyje karalius Liudvikas II beveik negyveno.
Pro langus atsiveria nuostabūs vaizdai, matomas ir Gulbių ežeras (Schwansee), kurį ir jo gulbes karalius labai mylėjo. Ežeras, tik jau kitas, jam tapo gyvenime paskutiniu matytu dalyku.
Norint patekti į Noišvanšteino pilį, tenka lipti į aukštą kalną. Visur parašytas įkopimo laikas, pvz., 40 min. Bet realiai jis yra gerokai trumpesnis, greitai lipant – net dvigubai. Galima pasinaudoti autobusiukais ar kinkiniais, bet ar verta, kai galima palaipioti.
Noišvanšteino pilis – vieta, kur „privalai būti“. Vienareikšmiai. Ir šiam kompleksui teks skirti visą dieną. Tiesa, apsilankius Noišvanšteine, dingsta noras užsukti į Hohenšvangau pilį, kuri stovi ant žemesnio kalno, yra du kartus arčiau komplekso centro, tad greičiau ir lengviau pasiekiama. Gal to noro nėra dėl pernelyg stiprių įspūdžių? Taigi jei norėsite aplankyti abi pilis, pradėkite nuo geltonosios Hohenšvangau.
Liudvikas, kuris laikomas vienu žymiausių pasaulio ekscentrikų, buvo sukūręs dar didingesnę pilį nei Noišvanšteinas. Tai Falkenšteinas, bet ši pilis taip ir liko tik popieriuje. 

Noišvanšteino pilis yra labiausiai lankoma pilis pasaulyje. Verta užeiti į vidų – taip meniškai ir originaliai dekoruotos pilies jūs niekur kitur nepamatysite.

Hohenšvangau pilis

Liudvikas, kuris laikomas vienu žymiausių pasaulio ekscentrikų, buvo sukūręs dar didingesnę pilį nei Noišvanšteinas. Tai Falkenšteinas, bet ši pilis taip ir liko tik popieriuje.

Liudviko dvarai
Kai iškilo Noišvanšteino pilis, Bavarijos karalius Liudvikas II ėmė planuoti naujus karaliaus rūmus – Linderhofą. Jie pastatyti netoli Etalio miesto, kuris nuo Fiuseno į rytus nutolęs tik 50 km ir yra ant tos paties Vokietijos Alpių kelio. Tiesiai iki Linderhofo gal tik 20 km būtų, bet tai yra Alpės, tad tenka apvažiuoti kalną ir atstumas padvigubėja.
Karalius Liudvikas II Linderhofo rūmus statė iš pagarbos Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Abu jie globojo menus, o Bavarijos karalius kartais net mėgdžiodavo Prancūzijos karalių, net kalbėdavo su įsivaizduojamais svečiais iš Prancūzijos.
Linderhofas – nedideli, balto akmens rūmai, bet pastatyti Versalio karališkų rūmų dvasia. Tai sumažintas Versalis, iš Prancūzijos perkeltas į Bavariją. Tokia maža, itin savita,smagi kopija.
Statant šiuos rūmus Liudvikas II reiškė įvairiausius norus: reikia dirbtinio Veneros groto, dirbtinio krioklio, dirbtinio ežero, kuris vėlgi buvo pavadintas Gulbių ežeru. Net dirbtinių, specialių mechanizmų sukeltų bangų dirbtiniame ežere jam reikėjo.
Rūmuose buvo suprojektuota ir veidrodžių salė, kurią Liudvikas II nusižiūrėjo Miunchene. Fantastišką parką puošia ir keletas romantiško stiliaus mažų pastatų. Taigi, pernelyg nenutolęs nuo Fiuseno ir Noišvanšteino, vėl matai Bavarijos karaliaus Liudviko II kurtos pasakos palikimą.
Pačiame Etalyje yra barokinis benediktinų vienuolynas su prašmatniais gipso liejiniais ir sienų tapyba.
Jei sumanysite toliau sekti karaliaus Liudviko gyvenimą, teks nuvažiuoti atokiau nuo Fiuseno (apie 160 km), iki Kimo ežero (Chiemsee). Ežeras dažnai vadinamas Bavarijos jūra (Bayerisches Meer), berods jis yra didžiausias Bavarijoje. Ežeras turi dvi dideles salas: Vyrų salą (Herrenchiemsee) ir Moterų salą (Frauenchiemsee). Būtent Vyrų saloje ir pamatysite 1878 m. bavarų karaliaus Liudviko II pastatytus Herrenchiemsee rūmus (jų pavadinimo nelietuvinsiu, nes kai lietuviškai ežeras tampa Kimo, nebežinau, kaip turėtų vadintis rūmai. Greičiausiai Vyrakimo).
Salą nupirkęs Liudvikas II užsimanė joje pastatyti dar vieną Versalio kopiją. Išėjo tikrai didingas statinys, suprojektuotas pagal Versalio rūmų pavyzdį, o jo veidrodžių galerija net pranoko Versalio veidrodžių galeriją. Tačiau šie rūmai buvo nebaigti (stigo lėšų ir berods net suvokimo, kaip juos užbaigti), tačiau turint laiko aplankyti verta. Beje, pats karalius rūmuose negyveno, juose praleido tik keletą dienų.

Linderhofas – nedideli, balto akmens rūmai, bet pastatyti Versalio karališkų rūmų dvasia.

Herrenchiemsee rūmai irgi suprojektuoti pagal Veralio rūmų pavyzdį.

Kas jis?
Liudvikas II siekė įgyvendinti labai daug savo vaizduotės projektų. Tvirtinama, kad jis sirgo protine negalia, o jo ekscentriškumas laikui bėgant ėmė panašėti į beprotybę. Jis grimzdo į savo fantazijų pasaulį, duodavo pačius absurdiškiausius įsakymus, be to, visuomenei kėlė nepasitenkinimą ir nuolat tuštėjantis Bavarijos biudžetas, milžiniškos statyboms išleistos lėšos. Pagaliau karalius tapo ir politiškai pavojingas, tad Vokietijos imperijos kancleris Otas fon Bismarkas, pasitaręs su ministrais, nusprendė karalių nušalinti.
Bavarijos psichiatras Bernardas von Guddenas, net nematęs karaliaus Liudviko II, paskelbė diagnozę: įsisenėjusi paranoja, ir nustatęs, kad liga nepagydoma, pažymėjo, kad karalius nebegali valdyti Bavarijos.
Liudvikas II buvo išvežtas į Bergą, esantį tarp Fiuseno ir Miuncheno, prie Štarnbergo (Starnbergersee) ežero. Bergas turėjo tapti Liudviko kalėjimu, tad ten viskas buvo įrengta taip, kad karalius iš ten nepabėgtų iki savo dienų galo. Liudviką kurį laiką prižiūrėjo psichiatras Bernardas von Guddenas.
1886 m. birželio 12 dieną psichiatras ir karalius išėjo pasivaikščioti palei ežerą. Po kurio laiko jiems negrįžus, imta jų ieškoti. Abu buvo rasti sekliuose ežero vandenyse, netoli kranto. Karalius plūduriavo veidu žemyn. Von Guddeno kūnas plūduriavo už kelių pėdų. Kas iš tikrųjų nutiko, niekas niekada nesužinojo, lieka tik spėlionės ir paslaptis. Dabar tuos įvykius primena tik ežere pastatytas kryžius.
Ar Liudvikas II tikrai buvo išprotėjęs? Nemažai veikalų apie tai parašyta. Bet gali jis buvo romantikas, dievinęs Wagnerį, menus ir padarytas bepročiu, nes politikams reikėjo karalių pašalinti? Nes jei Liudvikas II būtų labiau domėjęsis politika, Bismarko planas suvienyti Vokietiją gal ir nebūtų slydęs kaip per sviestą, o Bavarijos istorija galbūt būtų pasisukus visai kitaip? Galų gale, kodėl po Liudviko II, sostas buvo atiduotas jo broliui Otonui, tikrai silpnapročiui?
Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo, bet jo palikimas labai žavingas, itin ryškus ten, kur Bavarija remiasi į Alpių papėdes. Ir neveltui Liudvikas II vadinamas kūrybingiausiu iš visų karalių.

Paskutinė stotelė
Važinėjant Vokietijos romantiškuoju ir Vokietijos Alpių keliais savaitė greitai prabėga. Užsukus į Austriją, paskyrus kelias dienas ropinėjimui Alpėse, ir 14 dienų prabėgs akimirksniu. O kiek dar lieka nepamatyta, neapžiūrėta. Bet visada kažkada tenka keliauti atgalios ir tada yra du pasirinkimai: arba viskas dzin ir varom kuo greičiau namo, arba važiuojam lėčiau, dar kažką pakeliui apžiūrime, pernelyg neįsijausdami, bet ir neskubėdami link namų. Mes visada renkamės antra variantą. Bet reikėjo rinktis iš kelių miestų. Gal Passau? Tolimus romėnų laikus menantis, netoli Čekijos sienos esantis miestas ant trijų upių – Dunojaus, Ino ir Ilzos. Labai gražus miestas. Bet mes vis tik pasirinkome Regensburgą, irgi pastatytą prie Dunojaus.
Regensburgo apylinkėse taip pat buvo įsikūrę romėnai, tad ir dabar sako, kad galima pamatyti jų stovyklos ribas. Galbūt, bet man labiau patiko senamiestis – nemažas, labai gražus ir itin jaukus. Miesto centre abu Dunojaus krantus jungia 1146 m. nutiestas akmeninis tiltas. Savotiškas simbolis. Šalia tilto yra dešrų virtuvė Wurtkuche, kuri veikia nuo to laiko, kai pradėtas tiesti tiltas. Manoma, kad ta dešrų virtuvė ir pastatyta tilto statytojams maitinti. Veikia ir dabar, nes Vokietija be dešrų – ne Vokietija. Regensburgas – vienas seniausių Vokietijos miestų, dabar jame gyvena 140 000 gyventojai, bet to nesijaučia – miestas neatrodo labai didelis, tik milžiniški prekybos centrai priemiesčiuose išduoda, kad tai – nemažas miestas. Senamiestis vakarais itin gyvas. Net susidarė įspūdis, kad kavinių čia daugiau nei kituose miestuose. Galbūt senamiesčio gyvenimą pagyvina į jį įsilieję turistai, atplaukę laivais-viešbučiais, savotiška upėms skirta kruizinių laivų atmaina? Čia jų, prisišvartavusių prie Dunojaus krantų, netrūksta.
Regensburgas buvo paskutinė stotelė Bavarijoje. Tada atrodė, kad pamatyta labai daug, bet gerai suvokiu, kiek daug Bavarijos dar neteko matyti, nepaisant to, kad šis Vokietijos kraštas lankytas ne pirmą kartą.
Aišku, visko neaprėpsi, pasaulyje yra daug šalių, kurias norisi pamatyti, bet Bavarija – tikrai vertingas Europos perlas. Būtinai apsilankykite, jei to dar nedarėte arba lankėtės tik viename ar kitame didesniame mieste.

Regensburgo centre abu Dunojaus krantus jungia 1146 m. nutiestas akmeninis tiltas.

Regensburgo katedra