Provanso spalvos. Pasivažinėjimai automobiliu
Provansas, nuostabi Prancūzijos provincija, kurioje spalvų yra labai daug. Balta, mėlyna, raudona, žalia, geltona – visos labai ryškios, koncentruotos, netikėtais kampais atsiskleidžiančios. Ten apskritai visko daug, vargu ar per dvi savaites spėsite visur pabūti. Na, bet keliaujant visada taip būna – kažką pamatai, kažką praleidi. Kitaip nebus.
Provansas dažnai lyginamas su Italijos Toskana. Gal kažkur, kažkuriuose taškuose panašumų ir yra, bet skirtumų daugiau nei panašumų. Nenoriu šių regionų lyginti – abu žavūs, pamačius vieną, būtina pamatyti ir kitą. Šiame straipsnyje smulkiai neaprašinėsiu konkrečių miestų, tai tik bendros pastabos.
Kaip nukeliauti
Provansą apvažiuoti automobiliu galima įvairiais būdais. Tie, kurie mėgsta važiuoti nuo namų iki namų, gali visą kelią įveikti automobiliu. Susidarys ne taip mažai – daugiau nei 2 200 km pirmyn ir tiek pat atgal, dar pridėkite pasisukinėjimus vietoje ir bendras kilometražas bus per 6 000 km. Jei jūsų tai nebaugina, galite planuoti tokią kelionę.
Galite rinktis ir kitą būdą – nuskristi į Nicą ir jau būsite Provanse.
Kadangi aš mėgstu keliauti automobiliu, bent vieną kartą per metus renkuosi variantą nuo namų iki namų. Provansą irgi šitaip aplankiau. Įveikiau 6 200 km ir galiu pasakyti, kad tai buvo ilgiausia mano kelionė nuo namų iki namų automobiliu. Ilgesnių tikrai nebeplanuosiu.
Miestai
Provanso provincija vadinasi Provence Alpes – Côte d'Azur. Pavadinimas Provansą išskiria į dvi dalis – Provansą ir Žydrąjį krantą. Pirmoji – kalnuota, joje – maži ir didesni miesteliai, nuostabūs ir labai skirtingi gamtovaizdžiai; antroji – Viduržemio jūros pakrantė su daug garsių kurortų: Nica, Kanai, San Tropezas ir kt. Negana to, tarp jų sugebėjo „įsipaišyti“ ir Monakas – maža, bet labai jauki valstybė, kurią irgi norisi aplankyti. Todėl, planuojant kelionę po Provansą, tenka daug ko atsisakyti, nes visko neaprėpsi. Norisi ir prie jūros pabūti, ir Provanso gamtą bei mažus miestelius pamatyti, bet kelionės laikas ne guminis. Abu dalykus galima padaryti, tik kažko reikia atsisakyti. Aš atsisakiau daugelio kurortų, pasirinkau tik Kanus ir Monaką. Galima pasirinkti kitokį variantą, pvz. Antibus ir Monaką arba Nicą ir ... Monaką, bet daug dėmesio Žydrajam krantui skirti nereikia – nukentės kiti regionai. Be to nereikia pamiršti, kad Nica – didelis miestas. Kodėl visuose mano siūlomuose duetuose yra Monakas? Todėl, kad jis kitoks ir savaip žavus.
Atvažiuojant į šį Prancūzijos regioną iš Italijos galima aplankyti Italijos miestelis Dolceacqua. Jis yra maždaug už 10 km nuo jūros, bet nepagailėkite poros valandų ir užsukite į tą vyndarių centrą. Pamatysite keistą viduramžių senamiestį, kuris yra tarsi vienas didelis namas. Atrodys, kad vaikštote namo koridoriais, o ne senamiesčiu. Ir tiltą, kuris šiek tiek primena garsųjį Bosnijos Mostaro tiltą. Labai jaukus miestelis.
Provansas nėra labai didelė provincija – jo plotas 31 400 km², tad jis daugiau nei du kartus mažesnis už Lietuvą, bet jame gyvena 5 mln. gyventojų. Kraštas tikrai tankia apgyvendintas, be to, Provanse yra Marselis – antras pagal dydį Prancūzijos miestas, turintis apie 900 tūkst. gyventojų.
Nepaisant to, kad Marselis yra Provanso sostinė, palikite jį ramybėje. Kada nors kitą kartą nuvažiuosite ir pasižiūrėsite. Marselio apžiūra atims nemažai laiko, be to tai nėra tikrasis Provansas. Tai didžiulis uostas, kuriame viskas sutelkta į uosto pramonę. Manau, viskas tuo pasakyta turistui, kuris nori pamatyti visas ryškias Provanso spalvas. Vietoj Marselio siūlyčiau aplankyti bent du didesnius Provanso miestus – Avinjoną ir Arlį. Tai jaukūs prancūziški miestai, amžinai judantys, amžinai šurmuliuojantys, kurių centras – viena didelė kavinė. Avinjonas turi Popiežių rūmus. XIV a. šis miestas buvo katalikų centras, koks dabar yra Vatikanas. Įspūdį palieka ir egzotiškai atrodantis, senovėje statytas, bet niekada nebaigtas tiltą per Ronos upę, kuri Avinjone pločio – kaip mūsų trys Nemunai, be to, Avinjonas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o tai daug pasako. Arlis jums parodys savo romėniškąją pusę – gerai išsilaikiusį amfiteatrą, rūmus ir kitus gražius dalykus. Arlyje gyveno garsus tapytojas Vincentas van Gogas – tai irgi daug pasako apie miestą ir jo apylinkes. Šie jaukūs miestai nėra dideli, patekti automobiliu į jų centrus nesudėtinga, pastatyti automobilį irgi nebuvo problemų, o pusdienio vienam miestui visiškai užtenka.
Dolceacqua miestelio tiltas ir senamiestis. Šio senamiesčios gatvės labiau panašios į didelio namo koridorius
Amfiteatras Arlyje
Nebaigtas Avinjono tiltas ir Popiežių rūmai
Provanso balta
Provanso balta man – Camargue nacionalis parkas. Tai pelkės, milžiniškos marios, balos, kanalai ir visa kita, kas gali susiformuoti tokios didelės upės kaip Rona deltoje. Camargue – ne vien balta. Ten ir žalia (augalai), ir juoda (juodi laukuose besiganantys buliai), bet dominuoja balta – flamingai, druska, balti namai, balti arkliai. Nesupraskite manęs klaidingai – balti arkliai ten iš tiesų yra, jie nesivaidena, o realiai laksto laisvi po laukus, kaip ir juodi buliai. Nepamatysite kaimenių, kuriose bus tūkstančiai bulių ir arklių, bet keliolika ar keliasdešimt tikrai pamatysite, kaip ir flamingų būrius. Būtinai nuvažiuokite į patį Camargue parko galą, prie jūros į mažą pajūrio miestelį Saintes Maries de la Mer. Arba dar geriau, pagyvenkite ten kelias dienas. Miestelis baltas, kaip Graikijoje, namų architektūra irgi kaip Graikijoje, tačiau dvasia labiau ispaniška, nes jei yra monumentas buliui, yra ir korida, o tai jau ne Prancūzija. Paplūdimiai smėlėti, net yra kopos, kaip pas mus. Jei iš šio miestelio visas Camargue pelkes apvažiuotumėte ratu, vėl atsidurtumėte prie jūros, tik iš kitos deltos pusės, pamatytumėte ištisą smėlėtų pajūrio kopų grandinę. Ten yra kempingai, kuriuose įsikuria turistaujantys su kemperiais. Be to, mariose išvysite flamingų būrius (rožiniai balta) ir pamatysite druskų kasyklas, milžiniškus druskų kalnus (laba labai balta, melsvo dangaus ir rožinio vandens fone).
Camargue parkas – tai lygumos, žemumos, daug vandens, daug gyvūnų – lietuviškos Rusnės atitikmuo su buliais, arkliais (baltais) ir jaukiu Saintes Maries de la Mer kurortu.
Saintes Maries de la Mer turi koridą, smėlėtus paplūdymius ir graikišką išvaizdą
Balti arkliai ten ne haliucinacija, o realybė
Rožinis vanduo šalia balto kalno
Provanso raudona ir mėlyna
Provanso širdis – teritorijos aplink Luberono nacionalinį parką. Kaip tikra širdis jis yra pačiame provincijos viduryje. Parkas išraižytas siaurų kelių, kuriais pirmyn–atgal išsinuomotais automobiliais dūzgia turistai, važinėdami iš vieno miestelio į kitą, iš vieno įsimintino ir išskirtinio objekto į kitą. Nors parkas ir aplinkiniai rajonai nėra dideli, tačiau jame yra ką veikti, todėl patogiausią jį pažinti apsigyvenus kokiame nors jame esančiame mieste, pavyzdžiui, didesniame Apte (kur įsikūrusi parko direkcija), ir važinėti aplinkui. Stebėdamas automobilių eismą parko keliuose supranti, kad visi ten taip važinėja – vieni automobiliai dūzgia tavo kryptimi, kiti – priešinga, vieni nuvažiuoja tiesiai, kiti užsuka į kokį ūkį, kuris daro vyną. Atstumai nedideli, nuvažiuoji keliasdešimt ar net keliolika kilometrų, ir jau kažką gražaus ir išskirtinio randi, nors, reikia pasakyti, ten visur gražu.
Jei norite suprasti, kad raudonoje aplinkoje gyvenant paskausta akis, nuvažiuokite į Rossilloną. Nedidelis miestas, kai kuriuose turistų giduose jo net nerasite, bet akis ten tikrai paganysite. Rossillono apylinkių dirvoje yra labai daug geležies, o kadangi geležis rūdija, tai dirva įgauna intensyvią rūdžių spalvą. Ji beveik raudona. Nedidukas Rossillonas pastatytas ant labai aukštos kalvos, o tos kalvos šlaitai – atodangos, tad galite pasivaikščioti tarp raudonų kalnų. Apskritai ten viskas raudona. Namų sienos raudonos, grindinys raudonas, balti sportbačiai per valandą pradeda raudonuoti. Raudonesnės vietos man dar neteko matyti. Tik plombyras baltas, nors galėtų specialiai gaminti raudoną.
Provanso mėlyna – levandų laukai. Jų yra visur, tik ne visada jie mėlyni. Liepą levandų laukai visur mėlynuoja, rugpjūtį jų labai sumažėja, nes levandų žiedai nupjaunami, tačiau ir rugpjūčio pirmoje pusėje dar galima aptikti levandų lauką. Internete galima rasti grafiką, kada kokiuose regionuose nuiminėjami levandų žiedai. Man jis ir padėjo rasti du dar nenupjautus laukus rugpjūčio vidury.
Gražiausias ir labiausiai lankomas levandų laukas yra Notre-Dame de Sénanque abatijoje. Šis laukas prigludęs prie 1148 m. įsteigto vienuolyno. Vieta nuošali, bet aplankyti verta, net jei levandų jau nėra – vienuolyno ir levandų lauko derinys atrodo įspūdingai. Beje, levandų laukai tik nuotraukose labai mėlyni, realybėje tos mėlynos spalvos mažiau, bet kvapo automobilyje, kai kelis nuskintus žiedų patrini tarp pirštų, daugiau nei pakanka.
Dar vienas taškas – Gordes miestelis. Miestas nedidelis, kaip ir daugelis Provanso miestų pastatytas ant aukšto kalno, tačiau šviesaus mūro Gordes miestelio namai yra aplipę visą kalną, todėl miestas atrodo kaip skruzdėlynas. Gordes irgi yra vienas lankomiausių Provanso centro miestų.
Apskritai Provanso širdyje yra labai daug simpatiškų miestelių, nuostabios gamtos vietų – ne visi įtraukti į turistų gidus. Važinėdami Provanso centrinės dalies keliukais galite atrasti tai, kas jums bus labai įspūdinga, bet niekur nebus aprašyta. Svarbiausia – daug važinėti tikrai neteks. Centrinė Provanso dalis gana kompaktiška, tik norint apžiūrėti jos šiaurinę ar rytines dalis teks daugiau kilometrų nuvažiuoti. Ir tai ne šimtai, o dešimtys kilometrų į vieną pusę, tačiau atrasite ne tik nuostabią Provanso gamtą, bet ir vyno ūkį ar kokią kaimo smuklę su gera virtuve.
Į rytus nuo Luberono parko yra Nacionalinis Verdono parkas. Jame esantis Verdono tarpeklis (Gorges du Verdon) laikomas vienu gražiausių ir didžiausių Europoje ir neretai vadinamas Didžiuoju Kanjonu. Šio didžiausio kanjono ilgis – 25 km. Kitas, ten esantis tarpeklis tik penkiais km trumpesnis. Verdone jau visai kiti vaizdai nei Luberono apylinkėse, visai kita gamta, visai kitos spalvos. O šiuos parkus skiria tik 100 km atstumas. Nedaug. Apskritai, norint įsivaizduoti, kiek reikės važinėti Provanse, įvaizduokite, kad važinėjate vienoje Lietuvos pusėje, na, toje viršutinėje, t.y. šiaurinėje.
Provanso širdžiai reikia savaitės. Tada ramiai, prancūzišku stiliumi ją apsuksite. Kaip minėjau, geriausia gyventi kur nors viduryje, nedideliame mieste, iš kurio viskas bus arti, net ir Avinjonas, Arli ar Oranžas (pastarąjį jei praleisite, daug neprarasite), net iki Camargue parko nebus labai toli.
Rossillono apylinkių dirvoje yra labai daug geležies, o kadangi geležis rūdija, tai dirva įgauna intensyvią rūdžių spalvą. Apskritai ten viskas raudona. Namų sienos raudonos, grindinys raudonas, balti sportbačiai per valandą pradeda raudonuoti
Provanso mėlyna – levandų laukas yra Notre-Dame de Sénanque abatijoje
Verdono tarpeklis
Pont du Gard akvedukas irgi – Provance
Šviesaus mūro Gordes miestelio namai yra aplipę visą kalną
L'Isle-Sur-La-Sorgue – dar vienas įdomus rovanso
Provanso geltona, mėlyna ir labai spalvota
Geltonas smėlis, mėlyna jūra, spalvoti žmonės, spalvoti automobiliai ir apskritai labai linksma atmosfera. Tai – žydroji pakrantė. Kurortų daug, jie nepigūs, visų apžiūrėti nespėsite, nebent tikslas būtų tik kurortai. Bet apžiūrėjus trečią vargu ar ketvirto norėsis. Kaip rinktis – jūsų asmeninis reikalas. Didžiausias miestas, kuriame visko yra daugiausia, – Nica. Tačiau Nicos aš ir nesirinkau. Tiesiog taupiau laiką. Pasirinkau Kanus, nes norėjau pamatyti pagrindinę Kanų gatvę su viešbučiais, kur naktis kainuoja per 1 000 eurų standartiniame dviviečiame kambaryje, jos naktinį šurmulį, raudoną kilimą, kuriuo eina kino pasaulio žvaigždės, ir kitus šiam kurortui būdingus dalykus.
Antras pasirinkimas – Monakas – švari valstybė miestas, su savo kultinėmis vietomis Grand Casino ir t. t. Kažkaip būtų neteisinga apsilankius Žydrojoje pakrantėje neaplankyti Monako. Aišku, Žydrojoje pakrantėje visko yra labai daug. Kad ir Antibai, su savita, visiškai kitokia aura. Arba Eze, labiau primenantis Provanco centro, o ne pakrantės miestelį. Pasirinkimų yra labai daug, kiekvienas gali susikurti sau priimtiniausią variantą.
Kanai – linksmas ir brangus miestas. Jei eilinės Provanso kavinės kainas padauginsite iš 2–3, gausite eilinės Kanų kavinės kainas. Apie neeilines nešneku. Kitaip ir negali būti. Bet gerai paieškojus, apartamentus Kanuose galima gauti netoli jūros ir ne taip brangiai (palyginti su bendru kainų lygiu). Kas ieško, tas randa sau priimtiniausia variantą.
Kanus labai sunku apibūdinti. Girdėjau juos vadinant tuštybės muge. Gal kažkiek to yra, bet kiekvieną kurortą galima taip pavadinti. Vakare ant raudono kilimo ne taip lengva nusifotografuoti, nes vienu metu ant jo 10 nepažįstamų žmonių fotografuoji, rytą, jei palei jį bėgsi krosą (o krosų keliai visada veda centrine Kanų gatve), raudonas apšiuręs kilimas bus tuščias – fotografuokis kiek nori. Jis net akies netraukia, nežinotum, prabėgtum, galvodamas: „ar ne laikas jums kilimą pasikeisti?“.
Viename pagrindinės Kanų gatvės kvartale prabangių sportinių automobilių, limuzinų yra daugiau nei visoje Lietuvoje (čia kalbu apie ferarius, bentlius, lambordžinius ir kitas gėrybes, nes bemvais, mersais ir porscho kajenais mes lenkiam visus). Vakare ši gatvė pilna žmonių. Aprangos kodas „košė – malošė“ – nuo vakarinių suknelių, smokingų iki pačių nykiausių šortų su dar nykesnių „tapkių“ derinio. Ir visa ta masė juda pirmyn–atgal, kai kurie kavinėse nutūpia, kiti prie ferarių fotografuojasi, treti, išsinuomoję ferarius, 5 km/h greičiu gatve juda paskui rolsroisus, bentlius, maseračius. Norėtų pajusti galią, bet kaip tu pajusi ją vos slenkančiame sraute. Todėl sustoję „duoda gazo“, kaip kitaip išgirsi variklį. Uostuose – įspūdingiausios jachtos, kurių kiekviena kainuoja daugiau nei mano visos nedidelės gatvelės nekilnojamasis turtas. Kanai turi ir senamiestį, tai tarsi kita respublika ir manau, kad ne visi iki jo nueina.
Dieną Kanai tampa tingiu, ramiu kurortu su klegančiais pliažais ir nurimusiais ferariais.
Vieną kartą visa tai pamatyti verta. O antrą kartą? Antrą kartą važiuočiau į kitą Žydrosios pakrantės miestą – ten jų netrūksta..
Monakas
Jei jums kas nors pasakys, kad į Monaką geriau važiuoti traukiniu, nes nebus kur automobilio pastatyti, netikėkite. Taip, Monakas labai susispaudęs, jis dėl vietos stokos lipa į kalną ant uolų, todėl Monte Karlo gatvės vingiuotos, nedidelės, aukštyn arba žemyn einantis serpantinų labirintas, ir tiek, taip, atvažiuoti į Monaką iš Nicos autobus labai patogu ir pigu, traukiniai irgi nuolat zuja išilgai pakrantės.. Tačiau Monte Karlas turi daug požeminių (tiksliau, olose iškaltų) stovėjimo aikštelių. Įvažiuoji į vieną tokią, viršuje, nusileidi aštuoniais aukštais žemyn ir randi automobiliui vietą. Išvažiavau apačioje, pasirodo, aikštelė buvo 15 aukštų.
Kadangi Monakas lipa į uolas, viena pagrindinių jo transporto priemonių yra liftai. Jų yra visur, ir nereikia aiškintis, į kokį aukštą važiuoti, nes dažnai yra tik dvi stotelės – apatinis ir viršutinis aukštai. Šis transportas nemokamas, bet labai patogus. Ir jei nori pasikelti į viršų, bet nežinai kaip, ieškok lifto, jis kažkur čia. Kai kur gatvėse įrengti eskalatoriai.
Centrinė Monako dalis greitai apeinama, bet labai smagu tą daryti lėtai, o jos ašis – „Grand Casino“. Jei jūs šį pastatą matėte kino filme, kad ir su Bondu, pastebėjote, kad prie jo stovi prabangūs automobiliai, iš kurių išlipa smokingais vilkintys vyrai, vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios damos. Prabangūs automobiliai ten visada stovi arba pravažiuoja, o aplink juos šmirinėja šimtai turistų, kurių nė viena šortų ir marškinėlių detalė neprimena prabangos. Nufotografuoti „Grand Casino“, be šimto prie jo slampinėjančių turistų, neįmanoma. Norite įeiti į vidų? Prašom. Ten eina ir su šortais.
Netoli centrinio kazino – Monako katedra. Ne pirmą kartą matau šį derinį: man rodos, kad daugelyje Žydrosios pakrantės miestų šalia centrinio kazino yra katedra ar bažnyčia – pardavei velniui sielą, išlėkei iš kazino, nubėgai į bažnyčią, pasimeldei, išpažintį atlikai, atleidimą gavai ir vėl gali bėgti pardavinėti velniui sielą.
Nors Monakas yra tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, nors namas lipa ant namo, tačiau žalių plotų ir jaukių sodų jame netrūksta. Tai stebina, be to, akivaizdu, kad viskas daroma žmogui, kad jam būtu jauku, malonu ir patogu gyventi ar svečiuotis. Monakas kaip ir Lichtenšteinas – spindi.
Toks jausmas, kad ten gyventojai turi prievolę keltis 5 ryto, su kambarine šluota iššluoti gatves, išplauti jas su skuduru ir namų sienas pavalyti. Tokia tvarka žavi.
Monakui pusės dienos visiškai pakanka, net jei aplankysite jūrų muziejų-akvariumą, kuris kaip kregždžių lizdas kabo ant olos. Ar karalių rūmus.
Namo
Jei apvažiavote Provansą ir atėjo laikas namo, jūs trauksite arba automobiliu namo, arba į oro uostą, iš kurio atskridote. Jei iš Lietuvos atvažiavote su automobiliu, siūlau pagalvoti apie trasą atgal. Vienas geresnių pasirinkimų – grįžtant užsukti į Šamoni miestelį, pasikelti keltuvais aukštyn ir aplankyti aukščiausią Alpių viršūnę – 4 810 m aukščio Monblaną. Šiam kalnui ir slampinėti po Šamoni teks skirti visą dieną. Todėl geriausia apsistoti kur nors netoli, na, keliasdešimt kilometrų nuo Šamoni (pats Šamoni dažnai užpildytas ir nerealiai brangus) – aplink slidinėjimo kurortų, kurie vasarą tampa dviratininkų ir laipiotojų rojumi, netrūksta. Žmonių irgi. Monblanas visus traukia. Pasikelti į viršų verta. Beje, pakerės ne tik Monblanas, bet ir kiti tolumoje stūksantys kalnai. Pačiame keltuvo viršuje, žiūrint į skirtingas puses, matomi visiškai skirtingi vaizdai. Pasikėlus ant Monblano, kitu keltuvu galima apvažiuoti ledyną. Šis keltuvas juda ne aukštyn, o lygiagrečiai paviršiui, nuveža į Italiją ir sugrąžina atgal. Daugelis, pasikėlę su keltuvu, su visa alpinizmo įranga iškeliauja pėsčiomis ledynu, akmenuotomis uolomis.
Monblanas – puikus akcentas, užbaigiant pasivažinėjimus po Provansą, bet jis pakeliui yra tada, jei jūsų kelias veda Lietuvos link. Jei kryptis – link artimiausio oro uosto, teks nemažai kilometrų į šoną pavažiuoti.
Provansas tikrai įdomi kryptis, tik reikalauja atrankos. Išsiaiškinkite ką norite matyti, kiek, kokie jūsų prioritetai, kaip ten planuojate nuvykti ir viskas bus gerai. Mano galva, svarbiausia atskirti Provansą nuo Žydrosios lagūnos, dalį liko skiriant vienai daliai, dalį kitai, o gal geriau jas visiškai atskirti į dvi skirtingas keliones, tada nebus nereikalingo blaškymosi ir Provansas atvers žymiai daugiau.
