Išliko!
Kai 2004 m. Indijos vandenyno salas ir pakrantes niokojo garsiausias ir galingiausias XXI cunamis, buvo manyta, kad sentinelai neišgyveno, nes aukščiausia salos vieta yra vos 48 m aukščio. Praėjus kuriam laikui virš salos praskrido Indijos vyriausybės sraigtasparnis. Kad apsižvalgytų, išsiaiškintų. Ilgai žvalgytis neteko – sraigtasparnis buvo apšaudytas strėlėmis, tad tapo aišku, kad sentinelai išliko. Apskritai strėlėmis jie pasitinka visus.
Nėra jokios dokumento, rodančio, kad Šiaurės Sentinelų gyventojai būtų sudarę kokią nors sutartį su kitomis valstybėmis, nėra jokių žinių apie salos okupaciją, tad sentinelai galėtų sukurti savo valstybę, tik jie apie tai nežino, nes nesuvokia, koks tas kitas už jų salos ribų esantis pasaulis. Pagal mūsų pasaulio tarptautines normas, Šiaurės Sentinelų sala neturi aiškaus statuso, nors faktiškai yra Indijos autonominis regionas. Andamanų ir Nikobarų salų administracija pareiškė, kad jie neturi jokio noro kištis į sentinelų gyvenimą ir nepageidauja, kad tą darytų kiti. Nuo 2005 m. tą daryti draudžia įstatymas.
Gal 50, o gal 500
Apie sentinelus niekas nieko nežinotų, jei jie nebūtų garsūs savo energingu priešinimusi visiems, kurie nori su jais užmegzti kontaktą. Manoma, kad taip yra dėl to, jog sentinelai net 60 tūkst. metų gyveno visiškoje izoliacijoje. Jie vis dar neišmoko įkurti ugnies, bet kažkada, labai seniai, pasinaudojo žaibu – nuo tų neatmenamų senų laikų moliniuose induose saugoja rusenančias anglis, vienas keisdami kitomis.
Kaip jau minėjau, sentinelų populiacijos dydis nežinomas. Gali būti 50, o gali būti ir 500 gyventojų. 2001 m. jie buvo oficialiai surašyti. To surašymo oficiali statistika tokia: 39 gyventojai (21 vyras ir 18 moterų), o jo tikslumas – niekinis, nes surašymas buvo atliekamas per atstumą. Tie, kurie matė viską iš arčiau saloje ir kuriems pavyko išvengti strėlių (nes vis tiek stebėta per saugų atstumą), pasakoja, kad teko matyti 20–40 žmonių grupes, o aptiktos gyvenvietės galėjo būti skirtos 40–60 gyventojų. Manoma, kad tokių gyvenviečių gali būti nuo 2 iki 6.
2010 m. vykęs nuotolinis surašymas buvo pakartotas – tada užfiksuota vos 15 sentinelų.
Sentinelų oda tamsi, plaukai garbanoti, ūgis nedidelis, t. y. jiems būdingi Afrikos gyventojų bruožai. Jie nežino žemdirbystės, bet sėkmingai medžioja, renka uogas, vaisius, šaknis, nemažai maisto prasimano iš jūros, kurioje taip pat medžioja lankais ir strėlėmis arba ietimis.
Sentinelams žinomas metalas, jie jo randa išmesto pakrantėje (1980-aisiais toje vietoje ant seklumos sėdo du konteinervežiai), tačiau lydyti jo nemoka, bet sugeba kalti ir aštrinti.
Įkaitų mirtis
Negalima sakyti, kad su sentinelais neturėta visiškai jokių kontaktų. Turėta, tik jie buvo labai keisti. Dar 1880 m. saloje išsilaipino D. Britanijos ekspedicija. Žinoma, į tokias misijas pasiimama ginklų, nes nežinai, ką sutiksi. Tais laikais ekspedicijų į nežinomas salas taktika buvo paprasta: pagauni saloje vietinį, parsigabeni pas save, duodi jam skaniai pavalgyti, gal dar velnio lašų, dar kokias kelnes ar kepurę, kokių blizgučių ir po kelių dienų paleidi atgal, tikėdamasis, kad vietinis nubėgs pas saviškius šaukdamas: „Eikit peklon, kokie geri tie atvykėliai – visko turi, viską duoda, nieko neprašo. Priimkime pas save, gyvensime kaip inkstai taukuose.“ Bet ta ekspedicija neišdegė – visi, kurie galėjo, pasislėpė, britams teliko du senoliai ir keli vaikai, kurie buvo nugabenti į Andamanų ir Nikobarų salų didžiausią miestą ir administracinį centrą Port Bleirą. Abu senoliai greitai iškeliavo į dausas, nes neturėjo imuniteto civilizuoto pasaulio užkratams. Vaikai išgyveno, buvo grąžinti į Sentinelo salą, tačiau tuo ekspedicija ir baigėsi, po jos ilgą laiką sentinelais niekas nesidomėjo.
Kiaulė nevalgoma?
Kadangi Indija Šiaurės Sentinelų salą laikė savo teritorija, 1967 m., praėjus 20 metų po nepriklausomybės atgavimo, sumanė, kad reikėtų su sentinelais užmegzti ryšį ir kartu pranešti, kad jie de fakto priklauso Indijai. Kadangi apie sentinelus jau sklido gandų, kad šie visus atklydusius į salą įnirtingai pasitinka strėlėmis (o ilgokoje pauzėje tarp anglų ir indų ekspedicijų tokių buvo ne vienas, tik ne visi išgyveno), pirmajai ekspedicijai indai gerai pasiruošė: pasikvietė karinį laivyną, jėgos struktūras. Sentinelų reakcija buvo adekvati – visi pasitraukė į džiungles. Vėliau indai pasirinko mažiau bauginančią taktiką: plaukiojo palei salos krantus valtelėmis, bandė su pasirodžiusiais sentinelais susišūkauti, mėtė iš valčių jiems dovanas, kartais dovanų palikdavo ant kranto. Rezultatas – toks pats. Jokio normalaus kontakto. Tų ekspedicijų dalyviai pasakojo, kad reikėjo labai ilgai rodyti savo taikius ketinimus, kad būtų leista prisiartinti per šūvio atstumą.
Ekspedicijos metu sentinelams buvo paliekami įvairūs dalykai: namų apyvokos daiktai, kokosai, lėlė, gyva kiaulė ir t. t. Su jais aborigenai elgėsi labai įdomiai. Kokosus suvalgė. Kiaulės nevalgė, bet nudobė ir užkasė. Lėlę taip pat užkasė. Raudonus kibirus priėmė džiugiai, žalius ignoravo. Tyrinėtojai sentinelų elgesį galėjo stebėti tik iš saugaus atstumo, o sentinelai į jiems paliktus daiktu žiūrėjo su baime, prie jų prieidavo atsargiai, grupėmis. Ir visi tokie stebėjimai periodiškai nutrūkdavo, nes sentinelai kartais pasiimdavo lankus ir tyrėjams imdavo grasinti.
Lytinis aktas pakerta kovingumą
1970 m. įvykęs susitikimas su vietiniais aprašomas labai įdomiai: „Jie buvo priešiškai nusiteikę, reikalavo iš mūsų žuvies. Mes jiems davėme, o jie priėmė. Mes šūkaliodami rodėme, kad norime susidraugauti, bet įtampa nenuslūgo. Iš džiunglių pasirodžiusios moterys stebėjo įvykius. Kurį laiką tvyrojusi įtampa neslūgo, buvo šūkčiojami neaiškūs žodžiai, grasinama lankais. Tada viena moteris priėjo prie vyro ir ant pakrantės smėlio pradėjo su juo santykiauti. Sekdamos jos pavyzdžiu, kitos moterys irgi ėmė lytiškai santykiauti su savo vyrais. Atrodė, kad vyksta masinis lytinis aktas ar ritualas. Susidarė įspūdis, kad jiems santykiaujant mažėja kovinis sentinelų nusiteikimas. Viskas vyko gana ilgai. Paskui jie atsitraukė į džiungles.“
1974 m. „National Geographic“ ekspediciją, norėjusią nufilmuoti filmą apie sentinelus, pasitiko strėlių kruša. Buvo sužeistas filmo režisierius. Beje, norėdami su sentinelais susikalbėti, ekspedicijų nariai kartais pasikviesdavo kaimyninių salų gyventojus, tačiau nė vienas jų nesuprato, ką šūkaliojo sentinelai. Sentinelų kalba visiškai neištirta, neaiški jos žodžių reikšmė, taigi, visiška tamsa.
1981 m. prie Šiaurės Sentinelo salos įstrigo Honkongo žvejybinis laivas su 28 žvejais. Sentinelai laivą nuolat apšaudė strėlėmis, matėsi, kad ruošiasi pulti, tad teko kviesti sraigtasparnį, nes padėtis buvo labai grėsminga.
Misija „krikščionybė“ ir kiti nutikimai
XX a. pabaigoje atstumas tarp atvykėlių ir sentinelų sumažėjo – atrodė, kad sentinelai prisileidžia, nori kontakto. Bet greičiausiai tai buvo apgalvota apgaulė, nes prisileidę arčiau vėl paleisdavo savo metrines strėles, šaudydami jas iš labai ilgų, trimetrinių lankų. Nors tai nebūtinai teisinga hipotezė, nes yra tvirtų įrodymų, kad sentinelai naudoja bent trijų rūšių strėles: vienas – medžioklei, kitas – žvejybai, trečias (neužaštrintas) – perspėjamiesiems šūviams. Beje, sentinelų taiklumas neblogas – iš 100 m atstumo jie pataiko į žmogaus dydžio taikinį.
1996 m. indai nuleido rankas ir nusprendė į salos gyvenimą nesikišti. Viena priežastis buvo, kad tai per daug pavojinga, antra, sentinelai yra izoliuota tauta, neturinti jokio imuniteto civilizacijai žinomoms ligoms, tad bet koks užkratas juos gali išnaikinti. Nuo to laiko sentinelai tyrinėti iš didelio atstumo arba iš oro.
Nors nuo 2005 m. galioja draudimas prisiartinti prie salos, tačiau 2006 m. sentinelai nužudė du prie salos nelegaliai žvejojusius žvejus. Indijos pakrančių apsaugai sraigtasparniu atvykus paimti velionių kūnų, sentinelai atsakė strėlių kruša. Kūnai taip ir liko saloje. Sraigtasparnio lakūnai teigė, kad žvejų kūnus matė smėlyje: sentinelai juos buvo palaidoję negiliai, nes sraigto oro srautas nupūtęs smėlį atidengė nelaimėlių kūnus.
2018 m. lapkritį į Šiaurės Sentinelų salą išsikėlė 27 metų JAV keliautojas ir krikščionių misionierius Johnas Allenas Chau. Misionierius sumąstė sentinelus atversti į krikščionybę, o į salą patekti jam padėjo vietiniai žvejai, nes jokio legalaus kelio nebuvo. Bet Chau net nespėjo pradėti savo darbo – jį pakirto taiklus sentinelo šūvis.
