Viena diena Stambule
Europos miestų, kurie turi daugiau nei milijoną gyventojų, ne taip jau daug. Gal trisdešimt penki. Gražių miestų – dar mažiau. Ypatingų miestų, apie kuriuos sakome, kad į juos norisi sugrįžti dar ir dar kartą – labai mažai. Vienas, mane labiausiai traukiantis sugrįžti – Paryžius. Kitas – Stambulas, daugiausiai gyventojų turintis Europos miestas.
I
Viešbutis, kuriame apsistojau, yra prie pat Taksimo aikštės. Tokiame ramiame kvartale, kur – tik viešbučiai, kavinės ir kelios smulkmenų parduotuvės, kurios, sprendžiant iš kainų ir asortimento, skirtos tiems, kurie gyvena viešbučiuose. Kvartalas tylus, niekas čia be reikalo nevažinėja, tik taksi ar autobusai, atvežantys turistus, arba aptarnaujantis transportas. Viešbučių pavadinimai labai panašūs, dažniausiai žodžių „Royal“, „Grand“, „City“, „Palace“ derinys. Tų keturių žodžių kombinacijų užtektų ir gerokai didesnio kvartalo viešbučiams pavadinti.
Prie viešbučių prisiglaudusios kavinukės. Jos – tuščios: šiose gatvelėse turistai nežioplinėja, išlenda iš viešbučių ir švariomis gatvelių plytelėmis nustraksi į Taksimo aikštę, iš kur keliauja tolyn, Aukso rago, Galatos tilto link. Galatos tiltu persikėlę į kitą pusę, jie patenka į seniausią, istorinę Stambulo dalį. Todėl viešbučių kvartalo kavinukių personalas medžioja kiekvieną praeivį. Vieni medžiokle užsiima aktyviau, kiti – pasyviau, bet tokių, kurie tik lauktų, kol kas nors pas juos užeis ir klestelės prie staliuko, nėra. Medžioja linksmai, kartais labai išradingai, bet neįkyriai, ne taip, kaip kokių nors pietinės Turkijos dalies kurortinių miestų parduotuvėlių personalas. Galbūt vasarą tos kavinukės ir prisipildo, bet pirmoje pavasario pusėje, kai turistinis sezonas lyg prisnūdęs, man slampinėjant šlapiomis Stambulo gatvėmis, jos buvo tuščios.
Išsirinkti gerą kavinę Stambule nėra lengva. Šiame mieste gyvenantis bičiulis patarė nesilankyti tose kavinėse, kurios yra prie labiausiai turistų apgultų takų – geriau paieškoti kavinukių, kurios yra atokesnėse vietose, per kurias pereina mažiau turistų. Visuose didmiesčiuose vietiniai taip sako, bet... Patarimas nepadėjo. Atvirkščiai: skaniausiai pavalgydavau tose kavinėse, kurios buvo ten, kur eidavo turistų takai, o pagrindinis geresnės kavinės bruožas – joje turi būti daug žmonių. Bet vėlgi tai gal ne taisyklė – tiesiog galbūt tai suveikdavo lietingą pavasario dieną, galbūt tik pataikiau užeiti ten, kur reikia. Šį kartą nesuveikė turistų spąstų dėsnis, kuris kai kuriose pagrindinėse Europos didmiesčių gatvėse, pavyzdžiui, Barselonos La Rambla, veikia be sutrikimų.
II
Iš viešbučio per kelias minutes patekdavau į Taksimo aikštę, dar vadinamą Turkijos širdimi. Tik kodėl rinkausi viešbutį prie Taksimo? Ši mintis toptelėjo tada, kai viename aikštės kampe pamačiau nemenkas policijos pajėgas: kelis glaudžiai sustatytus šarvuotus autobusus, kelis itin grėsmingos išvaizdos automobilius su vandens patrankomis ir tokiu masyviu stūmikliu priekyje, lyg reikėtų kalnus sniego valyti, bei keliasdešimt policininkų su šalmais ir skydais, ramiai slampinėjančių aplink tą techniką. Vakarais visos tos grėsmingos technikos padaugėdavo, o šalutines gatveles, esančias arčiausiai Taksimo aikštės, užkimšdavo kur kas didesni policininkų su skydais būriai. Žiūrint iš toliau atrodė, lyg jie ruoštųsi karui, bet priėjus arčiau aiškiai matėsi, kad policininkams nuobodu, kad tai vienas, tai kitas tuoj pradės žiovauti.
Matydamas tas rimtas, gausias, bet nuobodžiaujančias pajėgas prisiminiau, kad 2013 m. pavasarį ir vasarą iš naujienų portalų neišnykdavo tokios antraštės kaip „Policija šturmavo Taksimo aikštę Stambule“. Prisiminiau, kad skaičiau, kaip panaudojusi ašarines dujas ir vandens patrankas policija vaikė protestuotojus iš Taksimo aikštės. Dar prisiminiau draugų pasakojimą, kaip jiems, tuo metu užklydusiems į Taksimo aikštę, teko paragauti ašarinių dujų, taip pat jų patarimus, kad geriausias vaistas nuo šių dujų – į akis spausti citrinų sultis. Skamba lyg pasiūlymas benzinu gesinti gaisrą.
Ir vėliau, 2013 m. rudenį bei žiemą, pasirodydavo žinutės apie protestuotojus Taksime, tik į tai nekreipiau dėmesio.
III
Nežinau, apie ką mąstė tie, kurie kūrė Taksimo aikštę, bet man ji – visai neišvaizdi. Lietingą pavasario rytą ši aikštė – milžiniškas betoninis blynas, ir tiek. Vienas aikštės galas leidžiasi žemyn, bet Stambule, kuris išsikerojo ant nesuskaičiuojamų, viena už kitą didesnių kalvų, viskas arba leidžiasi žemyn, arba kyla aukštyn. Tos Stambulo kalvos, žiūrint nuo Bosforo sąsiaurio arba Auksinio rago krantų, leidžia pamatyti kur kas daugiau miesto nei kur nors kitur. Lygesnėse vietose pastatyti didieji pasaulio miestai, be abejo, dega pavydu, nes kalvos atveria Stambulo didybę. Savotiškas, bet taktiškas priminimas turistams: „Žinote, pas mus ne kuklus milijonas, o keturiolika milijonų gyvena.“
Žiūrint į nuotraukas, kurios darytos iš oro, Taksimo aikštė galbūt yra patraukli. Jei geras oras, tai ir žmonių joje daug, o tai aikštei suteikia papildomo žavesio.
Stambulo kalvos leidžia pamatyti kur kas daugiau miesto nei kur nors kitur. Lygesnėse vietose pastatyti didieji pasaulio miestai, be abejo, dega pavydu, nes kalvos atveria Stambulo didybę.
IV
Stambule daug kas priklauso nuo oro. Jei lyja, kas, pasak miesto gyventojų, retai būna, žmonių gatvėse – gerokai mažiau. Jei nelyja – žmonių daugiau. Tas pats ir pas mus, tačiau Stambule tai jaučiasi kažkaip kitaip, didesniais mastais.
Nepalankus oras juos visada užklumpa netikėtai, kaip mus sausio viduryje netikėtai užklumpa žiema, su netikėtu sniegu ir šalčiu. Kai pavasarį ten viešėjau ir lijo penkias dienas iš eilės, vietiniai sakė, kad jie neprisimena, kad būtų buvęs kas nors panašaus – būna, kad Stambule palyja kelias valandas ir nustoja, bet kad lytų kiaurą parą, nebūna. O jau penkių dienų lietus nebent tik senuosiuose Konstantinopolio metraščiuose užfiksuotas (beje, kai Stambule lankiausi antrą kartą irgi tris dienas lijo).
Lygiai tokia pati jų reakcija ir į sniegą. Šaltesnėmis žiemomis sniegas Stambule laikosi apie savaitę. Bet miesto gyventojams kiekvienas iškritęs sniegas yra tas pats, kas lietuviams ugnikalniu išsiveržęs Šatrijos kalnas. Sniegas Stambule visada tampa stichine nelaime, o žinant Stambulo kalvų gatveles, kurios beprotiškai stačiu nuolydžiu krenta žemyn (į jas ir vasarą žiūrėdamas pasvarstydavau: „Kaip jie užvažiuoja automobiliais?“), supranti, kad žiupsnis sniego tame mieste virsta trumpu, bet audringu chaosu. Pasirodo, taip į sniegą Stambule buvo reaguojama ir prieš 50, ir prieš 100 metų, ir greičiausiai tais senais laikais, kai miestas vadinosi Konstantinopoliu.
Tiesa, ne visiems lietus yra netikėta anomalija – vos pradėjus lyti į Stambulo gatves išlenda vienkartinių skėčių pardavėjai. Su kiekvienu lietaus lašu jų vis daugėja, ir kuo ilgiau lyja, tuo skėčių kaina labiau krenta, o pardavėjo pasiūlymą tris skėčius nusipirkti už 10 lirų turistiniuose takuose gali išgirsti kas 100 metrų.
V
Turbūt pats stipriausias įspūdis, kuris kyla išvydus Taksimo aikštę, – šventvagiška idėja, kad čia yra pati geriausia vieta pasaulyje, kai reikia surengti keliasdešimt tūkstantinį mitingą ar net revoliuciją. Tiesa, sukėlus revoliuciją, nebus ką nuversti, nes Turkijos valdžia sėdi ne Stambule, o Ankaroje. Tačiau didelis Taksimo aikštės mintingas gali tapti didele griaunamąja jėga – aikštėje telpa sunkiai suvokiamas žmonių skaičius, o kai minia įsiaudrina, ji pradeda judėti. Iš Taksimo aikštės visi juda viena kryptimi – į Istiklal gatvę, turbūt populiariausią Stambule, kurią ne taip lengva rasti žemėlapiuose tarp kitų, kur kas platesnių gatvių, bet į kurią kojos nuveda pačios. Tai Stambulo Laisvės alėja (kaip tikras kaunietis aš visas pėsčiųjų gatves vadinu Laisvės alėja). Nors taip pavadindamas, nė kiek nesuklydau, nes Istiklal reiškia „laisvė“.
Pusantro kilometro ilgio Taksimo aikštėje prasidedanti Laisvės gatvė nėra plati, jei iš Taksimo aikštės į ją suplūsta minia, gatvė tampa panaši į siaurą upę stačiais krantais, kurioje kažkas susprogdino užtvanką. Šiltais ir gražiais vakarais Istiklal sausakimša kaip autobusas, kuriame nebeliko nei sėdimų, nei stovimų vietų. Net kai lyja ji primena autobusą, kuriame keleivių šiek tiek per daug. Negana to, vakarais gatve prazvimbia protestuotojai ar mitinguotojai, kurie startuoja Taksimo aikštėje. Kartais pro tave praeina keliolika mitinguotojų, kartais – šimtas, kartais – dar kelis kartus didesnis būrys. Kartais jų visai nebūna, kartais per vakarą tik viena protestuotojų grupė praeina, kartais – po grupę kas pusvalandį. Švilpia, rėkia, skanduoja, ir tiek. Šoninėse gatvelėse juos akylai stebi policininkai su skydais, šalmais, ašarinėmis dujomis. Bet tik stebi, nesikiša. Vandens patrankos irgi ilsisi.
VI
Kalbėjau su Stambulo žmonėmis apie tuos 2013-ųjų ir šių metų įvykius, apie policijos naudojamą brutalią jėgą, apie negailestingai vaikomus, mušamus, ašarinėmis dujomis „maitinamus“ demonstrantus (taip tuos įvykius pristatydavo mūsų žiniasklaida). Jų atsakymas: ką norėjo, tą nuolat ir rodė. Kur sudėliojo akcentus – taip ir išėjo. Mums sudėtinga spręsti apie jų įvykius, žiūrint iš savo varpinės, visiškai kitokios kultūros šalies.
Turkų mitingų istorija, Istiklal ir kitos Bejohlu rajono gatvės mena tikrai skaudžių dalykų. 1955 metais, kai Stambulo spauda persistengė išpūsti žinią apie tai, kad Graikijoje, Salonikuose, buvo susprogdintas namas, kuriame gimė Atatiurkas (nors tai, kiek teko skaityti, buvo pačių turkų specialiųjų tarnybų darbas), Taksimo aikštėje susirinko protestuotojų minia, kuri patraukė į Istiklal gatvę, kitas Bejohlu rajono gatves ir degino, grobė, niokojo graikų parduotuves. Labiausiai nuo to nukentėjo graikų ir armėnų gyvenamieji kvartalai. Žiūrint į to meto nuotraukas susidaro įspūdis, kad dalis miesto paprasčiausiai buvo nulinčiuota.
Štai toks Taksimo aikštės užtaisas. Bet to niekada nepajusi į Taksimą kildamas itin moderniu požeminiu funikulieriumi, kuris šią aikštę jungia su Bosforo sąsiauriu. Arba žiūrėdamas į milžinišką tviskančią Turkijos vėliavą aikštės šone ar Atatiurko kultūros centrą, kuris yra gremėzdiška 1950–1960 m. architektūros madų stiliumi padailinta kaladė, arba keistą objektą aikštės centre – žaliąjį žiedą.
VII
Ten, kur baigiasi Taksimo aikštė ir prasideda Istiklal gatvė, pastatytas Respublikos monumentas, kurio centrinė figūra – Graikijos mieste Salonikuose gimęs Turkijos Respublikos įkūrėjas, pirmasis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atariurkas. Monumentas gana kuklus, nežinant, kam jis sukurtas, galima praeiti neatkreipus dėmesio, bet jame yra du įdomūs dalykai. Vienas jų labai glaudžiai susijęs su tuo, ką šiandien kiekvienas turistas pamato Stambule: monumentas turi dvi puses. Toje, kuri atsukta į Taksimo aikštę (į Rytūs), visi veikėjai su turkiškais rūbais, kokius nešiodavo senovėje, toje, kuri atsukta į Istiklal gatvę (vakarus), visi veikėjai su vakarietiškais rūbais. Dar vienas keistas (bent, jau mums, lietuviams) akcentas: europietiškoje monumento pusėje šalia Atatiurko stovi du SSRS veikėjai – M. Frunzė ir maršalas K. Vorošilovas. Kaip čia dabar? Kodėl? Todėl, kad 1920 m. suteikta SSRS karinė pagalba padėjo Atatiurkui nugalėti graikus, atsikovoti Stambulą ir 1923 m. įkurti Turkijos Respubliką. Nuo to laiko nebeliko Osmanų imperijos.
Atatiurkas panaikino sultonatą ir valstybę ėmė modernizuoti Europos demokratinių valstybių pavyzdžiu. Buvo panaikinti šariato įstatymai, religiniai teismai, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė, gerokai apribota islamo įtaka politikai ir šalies valdymui, vietoj arabiškų įvesti lotyniški rašmenys, europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas ir t. t.
Tai reiškė, kad Osmanų imperija galutinai sugriuvo, o Stambulas pasuko Europos link.
Stambulas labai siekė būti europietišku miestu, bet tokiu netapo. Jis nepasiliko Rytuose, bet ir nenuėjo į Vakarus. Žymiausias šiuolaikinis Turkijos rašytojas Orhanas Pamukas apie Stambulo istorijos lūžio etapą, prasidėjusį 1923 m., pasakoja ne kaip apie turkų pastangas būti labiau moderniems, o kaip apie panikišką norą atsikratyti subyrėjusios Osmanų imperijos liekanų. Stambulas yra toks, koks jo Respublikos monumentas – dvipusis. Jis turbūt niekada ir nebus kitoks.
Taksimo aikštė ir centrinis jos monumentas
Istiklal – populiariausia, judriausia, o kartais labai nerami Stambulo gatvė
VIII
Kodėl aš vis sukinėjuosi aplink Taksimo aikštę, kuri man – neišvaizdi, kodėl pirmyn–atgal vaikščioju Istiklal gatve, kurioje nėra įspūdingos architektūros pastatų, ir nepėdinu ja tolyn, iki galo, nenuvedu jūsų stačiomis gatvelėmis žemyn, pro mažytes krautuvėles, kuriose dabar prekiaujama muzikos instrumentais, o prieš gerą pusę amžiaus buvo skurdžios graikų krautuvės, prie Galatos tilto, nuo kurio atsiveria tokia spalvinga senosios Stambulo dalies panorama, Tokai įspūdinga, kad man rodos, jog ant Galatos tilto susispietę meškeriotojai ne žuvį gaudo, o slapčia grožisi savuoju Stambulu, tuo nepakartojamu spalvingu chaosu, kuris nuo Aukso rago pakrančių kalvomis lipa aukštyn iki pat mečečių minaretų? Kodėl nenuvedu į egiptietišką prieskonių turgų Kapaličarsą, kuris dydžiu panašus į Klaipėdos senamiestį, arba neužsuku į prie pat Galatos tilto snaudžiančią senąją geležinkelio stotį, iš kurios anksčiau į Paryžių riedėdavo garsusis prabangus Rytų ekspresas? Toks garsus, kad į jį Agata Kristi buvo įsodinusi seklį Erkiulį Puaro. Kodėl nepasodinu į laivą, kad Stambulu galėtumėte pasigrožėti iš Bosforo sąsiaurio? Kodėl siauromis, suktomis gatvelėmis, kuriomis kelią kojos pačios suranda, nenueinu iki žymiausios Stambulo trejybės: Mėlynosios mečetės, Šventosios Sofijos soboro ir Topkapių rūmų, įsikūrusios vienoje vietoje lyg specialiai, kad būtų patogiau turistams, kad nereikėtų varginti jų kojų? Arba visai šalia esančią paslaptingąją Bazilikos cisterną?
Todėl, kad man patinka slampinėti po Istiklal, kurios grožis – ne pastatai, o žmonės, papročiai, įpročiai, kur labai aiškiai matomos dvi Respublikos monumento pusės. Štai ten – Vakarai: viena, kita, trečia garsaus prekės ženklo parduotuvė, net kažkoks prekybos centras, išsidėstęs per keturis aukštus ir tiek pat aukštų išsikasęs žemyn, tarp namų, alkūnėmis pasistumdžiusi ir įsispraudusi katalikų bažnyčia, o ten – naktinis klubas. Bet pasuki už kokios parduotuvės į šalutinę gavę ir ten jau kitoks gatvės gyvenimas: vieni į gatvę išsinešę prekystalius pardavinėja šviežią žuvį, kiti ją čia pat kepa ir masina kvapais, treti nešioja arbatą, dar kiti susėdę, į nieką nekreipdami dėmesio žaidžia kažkokį stalo žaidimą. Atrodo, peršokai griovį ir atsidūrei Rytuose. Aišku, tokių griežtų linijų nėra, bet visada yra tos dvi Respublikos monumento pusės – Rytai ir Vakarai, kaip ir monumente, jos viena kitai atsukusios nugaras: gyventi viena kitai netrukdo, bet ir nesusilieja. Simboliška, kad pusė Stambulo yra Azijoje, kita pusė – Europoje. Miestas taip ir įstrigo tarp dviejų kontinentų, tarp dviejų labai skirtingų kultūrų, tarp moderno ir senovės. Tikrai ne blogąja prasme tai sakau, nes stebint mano, turisto akimis, visa tai sukuria savotišką, sunkiai nusakomą aurą, kuri tave apgaubia nuo pat pirmos minutės, kai įkeli koją į šį nuostabų miestą ir kuris nepaleidžia net jį palikus. Kaip atrogo jiems iš vidaus, aš nežinau. Su Stambule gyvenančiais apie tai daug nešnekėjau. Daugiau žinau iš Orhano Pamuko prisiminimų knygos „Stambulas“, kuriame šis miestas pateikiamas per savotišką prizmę: „Peizažo grožis slypi jo liūdesyje“. Pamukas Stambule mato liūdesį – aš jo nepamačiau; Pamukas Stambule mato juodą ir baltą spalvas – aš mačiau visas vaivorykštės spalvas. Bet mes žiūrime iš skirtingų pusių: aš trumpam atbėgau ir išbėgau, o jis ten praleido didelę gyvenimo dalį.
IX
Turiu draugų, kurie sako, kad į Stambulą važiuoja kaip į Konstantinopolį – Bizantijos imperijos sostinę, didžiausią Europoje viduramžių miestą. Bizantija žlugo 1453 m. gegužės 29 dieną, kai turkai užėmė Konstantinopolį. Realiai Bizantija buvo graikų imperija, nes toje valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai. Bet kas dabar liko Stambule iš Konstantinopolio laikų? Be abejo, įspūdingasis Šventosios Sofijos soboras su milžiniškomis erdvėmis, gigantišku kupolu, kuris beveik tūkstantį metų buvo Rytų Ortodoksų Bažnyčios centras, tačiau žlugus Bizantijai buvo paverstas mečete ir toks buvo iki 1935 m. Bet musulmonai nesunaikino Sofijos soboro mozaikų, kuriose pavaizduotas Kristus – jie jas tik paslėpė, o dabar išlikę šių mozaikų fragmentai atviri visiems ir saugomi nuo fotoaparatų blyksčių šviesos. Stebina ir skaičiai: Šventosios Sofijos soboras buvo statomas 532–537 metais, taigi tik šešerius metus. Jame būnant tie skaičiai nuolat iškelia klausimą: o kaip jie tai apskritai pastatėte, o klausimas, kaip tą galima buvo padaryti per šešerius metus, neturi atsakymo.
Bizantiją primena ir mieste esantys akvedukai bei kelios nedidelės išlikusios ortodoksų cerkvės, kurių nepamatysite, jei niekas neparodys. Tik tiek. Visa kita – iš Osmanų imperijos. Tačiau osmanai nepasižymėjo gigantizmu architektūroje. Taip, mečetės pas juos milžiniškos. Mėlynoji, esanti šalia Šventosios Sofijos (ją būtina aplankyti, nepaisant to, kad teks nusiauti batus, o moterims galvą apsigobti skara), niekuo nenusileidžia soborui. Visos kitos irgi – statiniai kaip reikiant. Bet išimk tas mečetes iš Stambulo peizažo ir jame nebus nieko gigantiško. Viskas gana kuklu, asketiška. Europoje karaliai statydavosi milžiniškus rūmus. Osmanų imperijos sultonų Topkapi rūmai, pastatyti karo lauko stovyklos principu, daugiau nei kuklūs, palyginti su europietiškomis karališkomis rezidencijomis. Vėlesniais laikais (XIX a.) ant Bosforo kranto statyti Dolmabahče rūmai jau didingesni, primena europietiškus, bet jie ir buvo statomi nusižiūrėjus į barokinius Europos rūmus, o ne pagal osmanų tradicijas.
Mes ir turkai skirtingai vertiname Konstantinopolio žlugimą. Mums tai yra Konstantinopolio žlugimas. Jiems (ne tik turkams, bet ir Rytų pasauliui) – Konstantinopolio paėmimas. Europa prarado, Azija įsigijo. Orhanas Pamukas mini tai, kad XX a. viduryje Stambule veikė stipri nacionalistinė grupuotė teigianti, kad kiekvienas, vartojantis žodį „Konstantinopolis“, yra įsitikinęs, kad šis miestas turkams, kurie čia viešpatauja daugiau nei 500 metų, nepriklauso, kaip ir įsitikinęs, kad ateis laikas, kai sugrįš kiti miesto šeimininkai, o turkai taps antrarūšiais. Nacionalizmas ir Turkijoje, ir Graikijoje sukūrė klaidingą požiūrį į nacionalines mažumas. Dar XX a. pradžioje Stambule graikų gyveno daugiau nei turkų. Tačiau plintant nacionalizmo bangai, nuo XX a. vidurio, jų ėmė sparčiai mažėti. Istorikai teigia, kad per paskutinius 50 metų Stambulą paliko kur kas daugiau graikų nei per pirmus 500 metų po Konstantinopolio žlugimo.
X
Aš ir toliau slampinėju Istiklal gatve. Pro mane jau kelintą kartą lėtai pravažiuoja raudonas senovinis tramvajus, nuolat perspėdamas varpu, nes bėgiais irgi slampinėja žmonės. Niekas čia jo nebijo, bėgius pereina prieš pat jo nosį, kiti užšoka ant jo laiptelių ir važiuoja pasikabinę. Lietingą dieną tramvajus – vienintelė ryški spalva.
Žiūrinėju į parduotuvių vitrinas, į kavines ir mąstau, kas mane čia žavi? Europos dalis Stambule? Ne. Žavi būtent tai, kas nėra europietiška, kur išsaugota Rytų dvasia, kur liko „egzotikos“, bet žavi ir tai, kad Rytai ir Vakarai čia ramiai sėdi vienoje valtyje, vieni kitų neišmetinėja, nebando valties apversti.
Žymiausia Stambulo trejybė: Mėlynoji mečetė, Šventosios Sofijos sobora ir Topkapių rūmai, įViskas vienoje vietoje lyg specialiai, kad būtų patogiau turistams, kad nereikėtų varginti jų kojų.
Sofijos soboro vidus. Kai rašiau šį straipsnį, niekas idėjos, kad soboras turi vėl virsti mečete, nekėlė. Panašu, kad tai taps realybe, tad krikščioniškos freskos vėl pasislėps, o gal ir... išnyks.