Semana Santa

Jei norisi pajusti ypatingą Velykų dvasią, bent kartą šią šventę nuvažiuokite sutikti į labai gilių katalikiškų tradicijų kraštą – Ispaniją. Jei dar konkrečiau – į Andalūziją, o jei visai konkrečiai – į jos sostinę Seviliją. Nuvažiuokite likus savaitei iki Velykų, kad pamatytumėte visą Semana Santa – Didžiąją savaitę. Iš pradžių bus keista ir kiek baugu, po to į tą didingą judėjimą įsitrauksite vis labiau ir labiau, tapsite visos to reiškinio dalimi, suprasite, kaip jie gerbia savo Semana Santa ir jos papročius ir tuo džiaugiasi. Tuo metu visas miestas yra vienas organizmas, kvėpuoja tuo pačiu ritmu, kartu keliasi, kartu gula, kartu būna. Žmonės ir sukuria tą nepakartojamą Semina Santa nuotaiką, kuri tave nuo pat ryto traukia būti su jais. Dar neblogai būtų prieš tai pasirankioti informacijos ta tema, kad suprastumėte, kas vyksta, kodėl vyksta, kodėl taip, o ne kitaip.

Quotes
***
Nebūtinai Semana Santa reikia sutikti Sevilijoje. Net nebūtinai Andalūzijoje, galima ir Valensijoje ar net Madride. Tačiau ne vienas ispanas man yra sakęs: tokios Semana Santa, kokią matei Sevilijoje, niekur nepamatysi – čia Didžioji savaitė yra įspūdingiausia. Todėl, jei norite į save įtraukti Semana Santa, važiuokite ten, kur ji įspūdingiausia.
Rašau šias eilutes, o ausyse skamba būgnų garsai. Po Semana Santa savaitės jie ausyse skambėjo dar kelias dienas, nors būgnais niekas jau nebegrojo. Tai lyg važiuoti traukiniu dvi paras – atsiguli po kelionės viešbučio kambaryje, o jis svyruoja, ritmingai kalena ratais per bėgių sudūrimus. Tik jokio traukinio nėra.

***
Semana Santa – Didžioji savaitė. Prasideda ji sekmadienį, savaitę prieš Velykas. Ir baigiasi Velykomis. Velykų sekmadienis – paskutinė Semana Santa diena. Pirmadienį, po Velykų, kai visi lietuviai švenčia antrą Velykų dieną, ispanai jau dirba – miestas ūžia, juda, atrodo, lyg nieko nebuvo.
Bet savaitė prieš Velykas Sevilijoje yra šventa savaitė. Net galima susidaryti įspūdį, kad dauguma gyventojų atostogų išeina. Beje, tos Didžiosios savaitės Didysis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis – poilsio dienos.
Sevilijos senamiesčio gatvės siauros, kai kurios tokios, kad jei jomis važiuoja taksi automobilis, tenka prisispausti prie sienos, kad negautum veidrodėliu per pilvą. Aišku, ispanai vairuoja taikiai, atsargiai, ir jei tavo pilvas labai didelis, jis tą veidrodėlį užlenks.

***
Pradžia naujame mieste, kaip ir kiekviena pradžia – visiškai neaiški. Yra lankstinukai su procesijų grafikais, bet pažiūrėjęs į juos vis tiek eini pagal savo vidinį kompasą. Galiu pasakyti taip: pirmą dieną vaikštai ir pats ieškai Semana Santa procesijų. Jas rasti nesunku – pagal garsą, nes kiekvieną procesiją lydį dūdų orkestras (ir iš kur Sevilijoje tiek daug dūdų orkestrų - nesuvokiama?), už orkestro eina keliolikos ar keliasdešimties būgninkų armija (įtariu, kad Sevilijoje yra būgnų fabrikas). Būtent jų būgnų ritminis piešinys ausyse skambės dar kelias dienas po Velykų.
 


Quotes
Quotes
Quotes
Quotes
***
Procesiją galima rasti pagal žmones: jei daug žmonių eina viena kryptimi, vadinasi, jie eina procesijos pasitikti ar žiūrėti. Eina, po to būriuojasi gatvėje ir laukia. Jie gali valandą laukti. Mačiau, kaip minia dvi valandas laukė procesijos. Per tą laiką kelioms senutėms pagalbos prireikė, bet viskas toje minioje vyko tvarkingai, draugiškai ir operatyviai – daug pagalbą siūlančių savanorių, jei reikia, visi greitai prasiskiria, padaro erdvę, pakviečia medikus, kurie greitai atvyksta ir įtampos neatlaikiusį žmogelį pastato ant kojų.

***
Jei apie Semana Santa nebūsi žinojęs, gali šoką gauti – Kukluksklanas Sevilijos gatvėse! O gal inkvizicijos laikai sugrįžo? Po vieną, po du, su smailiais gobtuvais, kurie dengia visą galvą, iškirptos tik kiaurymės akims ir nosiai, su ilgomis tunikomis, su portfeliais rankose, kažkur vyrai greitai eina, kažkur skuba. Vieni – į vieną pusę, kiti – į kitą. Skaičiau, kad tokie vaizdai labiausiai šokiruoja amerikiečius. Vaizdas šiek tiek baugiai keistas, kaip ir vizualiai baugios pačios procesijos, bet tik pirmą kartą ir nežinantiems ką jų apranga simbolizuoja.
Tie paslaptingai atrodantys įvairaus amžiaus vyrai su smailiais gobtuvais ant galvų, kurių, kai jau išeina iš namų, tai nebenusiima, yra procesijų dalyviai, o jų gobtuvai simbolizuoja atgailą, o ne grėsmę.
Procesijas Semana Santa metu rengia įvairios Sevilijos religinės brolijos, jos iškeliauja iš kiekvienos bažnyčios, o jų Sevilijoje tikrai daug. Kiekviena draugija turi savo simboliką ir apdarus, spalvos irgi skiriasi: vieni gobtuvai juodi, kiti – violetiniai, dar kiti – mėlyni, o Velykų dieną staiga dominuoja balti?
Tokie gobtuvai atkeliavo iš viduramžių, kur gobtuvas buvo atgailaujančio nusidėjėlio apdaro simbolis, o uždaras jis dėl to, kad paslėptų atgailaujančiojo tapatybę. Gobtuvo užuomazgos galbūt slypi gerokai senesniuose laikuose, kai pirmieji krikščionys eidavo melstis į bendrą maldos vietą – bijodami būti atpažinti, jie savo veidus slėpdavo po gobtuvais. 



Quotes
Quotes
***
Vyrai su ilgomis tunikomis ir atgailaujančiųjų gobtuvais yra nazarenos. Jie eina procesijos pradžioje, jų rankose – labai ilgos žvakės, kuriomis jie pasiremia kaip lazda. Žvakės uždegtos, o jei vėjas užpučia, jas vėl pridega. Prie nazarenos nuolat pribėga vaikai ir prašo iš degančiu žvakių papilti vaško ant vaškinio kamuolio. Nazarenos mielai užpila, o vaikai po truputį per ilgą laiką užaugina didelius vaško rutulius, kuriais labai didžiuojasi. Nazarenos dalija praeiviams atvirukus su Jėzumi ar Marija, vaikams – saldainius. Eina tylėdami. Sako, jie tyli visos procesijos metu – kelias valandas, o kartais ir ilgiau. Kai kurie jų basi. Kai kurie jų – labai jauni, dar paaugliai. Šiuos prastai lydi tėvai, duoda atsigerti, prižiūri, kad nenusilptų, nes kai kurios procesijos trunka labai ilgai ir reikia nemažai ištvermės.
Nazarenos gretos yra gausios (priklauso nuo brolijos dydžio), jie eina išsidėstę tvarkingai, kartais sustoja, nes sustoti turi už jų judanti platforma. Už platformos eina atgailautojai – penitentes. Jų rūbai panašūs į nazarenos, bet jų kur kas mažiau ir jie neša masyvius kryžius. Dažnai jų misija procesijoje skirta kokiam nors tikslui, kurio jie prašo Dievo.
***
Procesija – kažkas nerealaus, baugaus, iškilmingo, džiaugsmingo. Jausmų apima daug, labai daug. Matai žmones, laukiančius procesijos gatvėje, matai juos namuose, išlindusius pro langus, kurie papuošti religine simbolika. Ir pagaliau – procesijos ašis – labai sunki platforma, kurią stambūs vyrai costaleros, apsirengę arabų rūbais, neša ant savo pečių. Vyrų nematai, jie uždengti iš visų pusių platformos šonus puošiančiu audeklu, matai tik jų batus ir gali suskaičiuoti, kad kartais tik vienoje pusėje 10, o kartais ir 20 vyrų laiko platformą. Kitoje – tiek pat. Vienas prie kito, be tarpų. Juos pamatai tik tada, kai jie keičiasi su kitais nešikais. Tada po garsios komandos costaleros pastato platformą ant grindinio, išlenda iš po jos visiškai šlapi nuo žliaugiančio prakaito, pilvus susuveržę diržais, kaip kad sunkumų kilnotojai, ir eina pirmyn aplenkdami procesiją. Jei ilsėsis ir vėl pakeis tuos, kurie pavargs. Jų akys blizga – jie išdidūs, jų povyza rodo, kad jie atlieka labai svarbią misiją, kad ne kiekvienas tą sugebėtų.
Koks platformos svoris, tiksliai nežinau (teigiama, kad 200–800 kg), bet 20 ar 30 stambių raumeningų vyrų ją neša vėžlio greičiu. 50 metrų neša, 10 minučių ilsisi. Costaleros nieko nemato, tad komandos jiems duodamos balsu ir labai garsiai. Platformos kelyje pasitaiko elektros laidų – yra kelių vyrų komanda, kuri tuos laidus lazdomis kilnoja, kad aukšta platforma jų nekliudytų. Stačius senamiesčio gatvelių posūkius platforma „išima“ labai lėtai, ritmingai svyruodama, vietoje trypčiodama. Apskritai judėjimo metu platforma visada šiek tiek svyruoja, gal net orkestro grojamo maršo ritmu, svyruojant jos skulptūros juda sudarydamos įspūdį, kad yra gyvos. 



Quotes
Quotes
Quotes
***
Platformos juda nuo bažnyčios, iš kurios buvo išnešta ir kuriai priklauso visa tos procesijos brolija, iki senamiesčio širdyje esančios įspūdingos ir labai didelės Sevilijos katedros, šalia kurios sumontuotos tribūnos, procesijoms stebėti. Žiūrovai į jas patenka tik su leidimais. Praėjusi pro žiūrovų tribūnas, visa procesija su savo platformomis patenka į katedrą, pereina ją ir keliauja atgal savo bažnyčios link. Yra bažnyčių, nuo kurių iki Sevilijos katedros visai netoli, bet yra tokių, nuo kurių procesijai reikia įveikti didelius atstumus, tad jos miesto gatvėmis eina keliolika valandų. Pati ilgiausia trasa nuo bažnyčios iki katedros yra beveik 11 km. Nueitum per 2 valandas ir per tiek pat atgal, bet procesija neina greitu žingsniu, o juda labai lėtai. Negana to procesijų judėjimas miesto gatvėmis turi būti gerai suorganizuotas, kad siaurose gatvelėse jos nesusitiktų.

***
Kiekviena brolija turi savo sunkias platformas su pasos – Jėzaus ar Marijos skulptūromis. Paprastai kiekviena brolija pristato dvi platformas su pasos: ant vienos platformos – Jėzaus skulptūra arba skulptūrų ansamblis, vaizduojantis Jėzaus kryžiaus kelią, ant kitos platformos – Marijos skulptūra. Pastaroji platforma atrodo itin prabangiai – visa tviska auksu, Mariją dažnai dengia baldakimas, ant platformos dega šimtai žvakių, kurios nuolat keičiamos, o vėjo užpūstos uždegamos iš naujo (tuo rūpinasi ant platformos žongliruojantis vyras), iš šonų platformą puošia prabangios žvakidės su stiklo gaubto šviestuvais. Visi laukiantieji ir stebintieji procesiją platformas pasitinka plojimais. Juos išgirsi kas keliolika minučių, nes vis naujiems žmonėms atsiveria platformos vaizdas. Kai stovi siauroje Sevilijos gatvelėje, platforma praslenka vos už metro, turi prisispausti prie sienos. Nežinau kodėl, bet tuo metu norisi ją paliesti. Pastebėjau, ne man vienam. Kai kurios brolijos turi net po tris platformas, bet tokių nėra daug.
Beje, platformų pasos dažniausiai yra skulptūros, atkeliavusios iš XVI – XVII amžių. Jos labai senos, bet atrodo kaip naujos – pasos yra nuolat restauruojamos, atnaujinamos kaip ir pati platforma. Todėl per lietų procesijos neina (nors tuose kraštuose lietus – retas dalykas) – ispanai saugo savo vertingus pasos, kuriuos lietus gali sunaikinti. Apskritai Semana Santa procesijoms ruošiamasi bent pusmetį ir labai atsakingai. Sevilijoje mačiau net parduotuvę, kur parduodami procesijų platformų papuošimo elementai, žvakidės, audeklai ir pan., o šalia buvo įsikūrusi siuvykla, besireklamuojanti, kad siuva procesijose dalyvaujančių brolijų rūbus.

***
Procesiją užbaigia dūdų orkestras ir būgnininkų kolona. Muzika ir būgnų dundenimas irgi kuria savitą atmosferą. Nepasakysi, kad muzika liūdna, kaip laidotuvėse, bet ir nepavadinsi jos linksmu maršu. Kažkas per vidurį. Užtat būgnininkai dundena taip, lyg eitų į karą. Ypač gerai jie girdisi naktimis, kai mieste tyliau (kai kurias procesijas Velykų išvakarėse stebėjome ir 2 valandą nakties).
Yra procesijų, kurios eina tyliai, be muzikos, be būgnų. Būtent čia ir gali išgirsti saetas – flamenko stiliaus spontanišką dainavimą. Paprastai saetas atliekamos iš balkono, kai pro jį praeina Jėzaus ar Marijos figūros. Tuo metu visi sustoja ir tik kai saetas baigiasi, pradeda eiti. Saetas išgirsti galima Didįjį ketvirtadienį arba Didįjį penktadienį, ir ne kiekvienoje procesijoje, ne visada patogiu laiku (pavyzdžiui, 5 ryto). „El Gran Poder“, „Esperanza de Triana“, „La Macarena“ – tai procesijų, kurių metu atliekama saetas, pavadinimai. Tai didžiausios Sevilijos brolijos turinčios beveik po 3 000 narių. Yra ir visai mažų brolijų, net neturinčių 100 narių.

***
Procesijos labai skiriasi, nežinodamas grafiko, maršruto, saetas gali niekada neišgirsti. Gali pražiopsoti įspūdingiausius momentus. Bet vietiniai visada papasakos, kas įdomiausia, kad gautumėte didžiausią emocijų dozę. Nenustebkite, kad kai kurias Semana Santa dovanotas emocijas įvardinsite kaip sumišusias. Rimtis, nuostaba, džiaugsmas, pagarba, euforija, susižavėjimas – viskas gali būti vienu metu.
Kiek Semana Santa procesijose yra teatro ir kiek religijos? Prisipažinsiu, apie tai Sevilijoje net nebuvau pagalvojęs. Iš nuotraukų gal ir atrodo, kad ten – teatras, bet kai žiūri į žmones – ne tuos, kurie eina ir kurių veidų nematai, bet tuos, kurie pasitinka procesijas, jas sveikina, joms ploja, tuos, kurie persisveria pro savo balkonus langus, įsiropščia į stulpą ar atsisėda ant medžio šakos, – apie teatrą net nepagalvoji. Gal kažkiek teatrališkumo yra, bet tikėjimo – gerokai daugiau. Visi vietiniai apsirengę šventiškai, visiems jiems Semana Santa – ypatinga savaitė.
Semana Santa savaitei nėra abejingų, kiekvieno žmogaus širdyje tos dienos ir naktys sukelia didesnes ar mažesnes emocijas, palieka vienokius ar kitokius įspūdžius. Ir visai nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar netikintis. Atmosferos geranoriškumui ribų nėra.
Semana Santa – tiesiog būtina pamatyti.