***
Platformos juda nuo bažnyčios, iš kurios buvo išnešta ir kuriai priklauso visa tos procesijos brolija, iki senamiesčio širdyje esančios įspūdingos ir labai didelės Sevilijos katedros, šalia kurios sumontuotos tribūnos, procesijoms stebėti. Žiūrovai į jas patenka tik su leidimais. Praėjusi pro žiūrovų tribūnas, visa procesija su savo platformomis patenka į katedrą, pereina ją ir keliauja atgal savo bažnyčios link. Yra bažnyčių, nuo kurių iki Sevilijos katedros visai netoli, bet yra tokių, nuo kurių procesijai reikia įveikti didelius atstumus, tad jos miesto gatvėmis eina keliolika valandų. Pati ilgiausia trasa nuo bažnyčios iki katedros yra beveik 11 km. Nueitum per 2 valandas ir per tiek pat atgal, bet procesija neina greitu žingsniu, o juda labai lėtai. Negana to procesijų judėjimas miesto gatvėmis turi būti gerai suorganizuotas, kad siaurose gatvelėse jos nesusitiktų.
***
Kiekviena brolija turi savo sunkias platformas su pasos – Jėzaus ar Marijos skulptūromis. Paprastai kiekviena brolija pristato dvi platformas su pasos: ant vienos platformos – Jėzaus skulptūra arba skulptūrų ansamblis, vaizduojantis Jėzaus kryžiaus kelią, ant kitos platformos – Marijos skulptūra. Pastaroji platforma atrodo itin prabangiai – visa tviska auksu, Mariją dažnai dengia baldakimas, ant platformos dega šimtai žvakių, kurios nuolat keičiamos, o vėjo užpūstos uždegamos iš naujo (tuo rūpinasi ant platformos žongliruojantis vyras), iš šonų platformą puošia prabangios žvakidės su stiklo gaubto šviestuvais. Visi laukiantieji ir stebintieji procesiją platformas pasitinka plojimais. Juos išgirsi kas keliolika minučių, nes vis naujiems žmonėms atsiveria platformos vaizdas. Kai stovi siauroje Sevilijos gatvelėje, platforma praslenka vos už metro, turi prisispausti prie sienos. Nežinau kodėl, bet tuo metu norisi ją paliesti. Pastebėjau, ne man vienam. Kai kurios brolijos turi net po tris platformas, bet tokių nėra daug.
Beje, platformų pasos dažniausiai yra skulptūros, atkeliavusios iš XVI – XVII amžių. Jos labai senos, bet atrodo kaip naujos – pasos yra nuolat restauruojamos, atnaujinamos kaip ir pati platforma. Todėl per lietų procesijos neina (nors tuose kraštuose lietus – retas dalykas) – ispanai saugo savo vertingus pasos, kuriuos lietus gali sunaikinti. Apskritai Semana Santa procesijoms ruošiamasi bent pusmetį ir labai atsakingai. Sevilijoje mačiau net parduotuvę, kur parduodami procesijų platformų papuošimo elementai, žvakidės, audeklai ir pan., o šalia buvo įsikūrusi siuvykla, besireklamuojanti, kad siuva procesijose dalyvaujančių brolijų rūbus.
***
Procesiją užbaigia dūdų orkestras ir būgnininkų kolona. Muzika ir būgnų dundenimas irgi kuria savitą atmosferą. Nepasakysi, kad muzika liūdna, kaip laidotuvėse, bet ir nepavadinsi jos linksmu maršu. Kažkas per vidurį. Užtat būgnininkai dundena taip, lyg eitų į karą. Ypač gerai jie girdisi naktimis, kai mieste tyliau (kai kurias procesijas Velykų išvakarėse stebėjome ir 2 valandą nakties).
Yra procesijų, kurios eina tyliai, be muzikos, be būgnų. Būtent čia ir gali išgirsti saetas – flamenko stiliaus spontanišką dainavimą. Paprastai saetas atliekamos iš balkono, kai pro jį praeina Jėzaus ar Marijos figūros. Tuo metu visi sustoja ir tik kai saetas baigiasi, pradeda eiti. Saetas išgirsti galima Didįjį ketvirtadienį arba Didįjį penktadienį, ir ne kiekvienoje procesijoje, ne visada patogiu laiku (pavyzdžiui, 5 ryto). „El Gran Poder“, „Esperanza de Triana“, „La Macarena“ – tai procesijų, kurių metu atliekama saetas, pavadinimai. Tai didžiausios Sevilijos brolijos turinčios beveik po 3 000 narių. Yra ir visai mažų brolijų, net neturinčių 100 narių.
***
Procesijos labai skiriasi, nežinodamas grafiko, maršruto, saetas gali niekada neišgirsti. Gali pražiopsoti įspūdingiausius momentus. Bet vietiniai visada papasakos, kas įdomiausia, kad gautumėte didžiausią emocijų dozę. Nenustebkite, kad kai kurias Semana Santa dovanotas emocijas įvardinsite kaip sumišusias. Rimtis, nuostaba, džiaugsmas, pagarba, euforija, susižavėjimas – viskas gali būti vienu metu.
Kiek Semana Santa procesijose yra teatro ir kiek religijos? Prisipažinsiu, apie tai Sevilijoje net nebuvau pagalvojęs. Iš nuotraukų gal ir atrodo, kad ten – teatras, bet kai žiūri į žmones – ne tuos, kurie eina ir kurių veidų nematai, bet tuos, kurie pasitinka procesijas, jas sveikina, joms ploja, tuos, kurie persisveria pro savo balkonus langus, įsiropščia į stulpą ar atsisėda ant medžio šakos, – apie teatrą net nepagalvoji. Gal kažkiek teatrališkumo yra, bet tikėjimo – gerokai daugiau. Visi vietiniai apsirengę šventiškai, visiems jiems Semana Santa – ypatinga savaitė.
Semana Santa savaitei nėra abejingų, kiekvieno žmogaus širdyje tos dienos ir naktys sukelia didesnes ar mažesnes emocijas, palieka vienokius ar kitokius įspūdžius. Ir visai nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar netikintis. Atmosferos geranoriškumui ribų nėra.
Semana Santa – tiesiog būtina pamatyti.