Priklijuotasis

Taip jau išėjo, kad pro Veroną esu pravažiavęs kelis kartus, bet į ją nebuvau užsukęs. Tai toks miestas „ant kampo“: išlendi iš Alpių, iš Adidžės slėnio į Italijos lygumas, o šalia Verona – „ant kampo“. Tiesa, pati Adidžė užsuko – vingiuoja per jos centrą. 
Vis tik sąžinė užgraužė ir užsukau. Net trims dienoms.  O per tris dienas Veronoje, nori ar nenori, vis tiek pamatai įžymųjį balkoną. Na, tą, į kurį išeidavo Džuljeta, kai norėdavo slapta nuo tėvų pamatyti Romeo. Jis tiek aprašinėjamas, kad ne vieną žmogų klaidina: „Ir ko ten į Veroną užsukti? Balkono?“. Verona tikrai nėra vieno balkono miestas. Tai fantastiškas, jaukus, be galo gražus, linksmas, turtingas ir turiningas miestas. Aš nenoriu jūsų atbaidyti nuo tolimesnio skaitymo, bet šis straipsnis bus ne apie Veroną, o apie jos balkoną.
Turiu pasakyti štai ką: jauno božolė (Beaujolais nouveau) ragavimo tradicija turi daug bendro su Džuljetos balkonu – ir vienas, ir kitas reiškinys atsirado todėl, kad kažkam šovė mintis: „Turiu gerą verslo idėją! Prastumkim!“.

Pats susiranda
Aš visiškai neieškojau to balkono Veronoje. Net specialiai nepaskaičiau, kurioje vietoje jis yra. Tame mieste yra daug įvairių įdomių reikalų – pradedant opera Arenoje ar atokiau nuo centro esančia fantastiškąja San Zeno Maggiore (šv. Zenono bažnyčia kuri pastatyta dar 1120 m.) ir baigiant kitoje upės pusėje esačių I a. romėnų amfiteatru.
Bet kai vaikštai miesto gatvėmis, kai antrą dieną jau stengiesi eiti kitomis, o trečią – dar kitomis gatvelėmis, vis tiek patenki į tokią vietą, kur gatvėje staiga tampa ankšta – žmonių kažkodėl labai daug, praeiti kur kas sunkiau, visi turi tikslą kažkur patekti arba neturi jokio tikslo, tiesiog būna toje vietoje. Tos gatvės ieškoti nereikia, ji beveik pačiame centre, pati tave suranda (idėją sugalvoję bičai žinojo, kad svarbiausias dalykas tokiame versle yra vieta, nes jei būtų Džuljetą apgyvendinę kažkur Veronos pakraštyje, lankytojų sulauktų kelis šimtus kartų mažiau).
Taigi patekęs į gatvę, kurioje ankšta, ir pats stabteli, eini į tarpuvartę, kurios sienos ne tai, kad išmargintos užrašais – ten užrašas dengia užrašą ir iš visų pusių paremtas dar kokiais devyniais užrašais – grafičių meistrai čia turbūt ateina pasimelsti.
Praėjęs tą užrašų makalynę patenki į kiemą ir pamatai antrą pagal garsumą ir populiarumą pasaulyje balkoną (pirmąją vietą vis tik skiriu Vatikano balkonui). Jei labai nori, gali jame nusifotografuoti, bet reikės sumokėti kelis eurus už įėjimą į muziejų. Jei muziejus vestų statistiką, joje būtų parašyta, kad 99,9 proc. moka pinigus už tai, kad nusifotografuotų balkone. Bet jam nereikia tos statistikos – muziejui ir taip viskas aišku. Jei norite, pasakysiu adresą: Via Cappello 23.
Čia atseit gyveno Kapulečių šeima ir jų dukra Džuljeta. Bet tik legendoje, tikrovėje XIII amžiuje šiame pastate buvo užeiga.

Kiemas, namas ir balkonas
Balkono vardo kiemelyje dar yra bronzinė Džuljetos skulptūra. Kairė skulptūros ranka sulenkta, tarsi norint pasikasyti kaklą, o dešinė nuleista. Dėl to kairė krūtis pridengta, o dešinė atvira. Nežinau, kas sumanė, kad lankytojas turi paliesti dešinę Džuljetos skulptūros krūtį. Tai buvo seniai, bet tradicijų laikomasi ištikimai, tad Džuljetos skulptūros viena krūtis – blizga. Beje, skulptūra gana nauja. Ankstesnę, kuriai buvo apie 40 metų, reikėjo išgabenti, nes buvo taip nučiupinėta, kad teko pakeisti. Kaip veroniečiai mėgsta juokauti: „skylėmis išėjo“.
Dabar – apie balkoną. Jis yra name, kuris pastatytas XIII amžiuje. Kaip jau minėjau, jokia Džuljeta nei tais laikais, nei vėlesniais, Šekspyro laikais, ten negyveno. Džuljetą veroniečiai šiame name apgyvendino 1970-aisiais, supratę, kad jei garsiosios Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ herojai gyveno Veronoje, tai jie gali būti labai geras traukos objektas, bet tam vieną herojų reikia apgyvendinti konkrečiame name ir tas namas taps išskirtiniu, kad ir koks neišvaizdus jis būtų, kad ir kokia banali jo būtų istorija. Namas toks ir yra: neišvaizdus, bet, sprendžiant iš minios tirštumo, pats didžiausias traukos objektas. Kad viskas būtų iki galo rimta, prie namo buvo priklijuotas balkonas, į kurį Džuljeta, neva, išeidavo padūsauti su apačioje stypsančiu Romeo. Taigi namas – XIII amžiaus, o balkonas – XX amžiaus. 

Šekspyras ir kiti
Teigiama, kad originaliame Šekspyro tekste (tragedijos Romeo ir Džiuljeta leidimų buvo ne vienas, ir iki oficialaus išleidimo Londone 1599 m., buvo išleistos ir „piratinės“ versijos) apie balkoną apskritai nekalbama – jis atsiranda vėlesnėse interpretacijose. Šekspyras Veronoje niekada ir nebuvo, gyveno Londone arba Stratforde prie Eivono, tik nuolat skaitė Italijos rašytojų kūrinius. Kaip pavyzdžiui, 1524 m. Luigi Da Porto aprašytą istoriją „Historia novellamente ritrovata di due nobili amanti“, kurioje pirmą kartą pasirodo personažai Romeo Montecchi ir Giulietta Cappelletti, t. y. mums gerai žinomi Romeo ir Džuljeta. Būtent šią istoriją vėliau išplėtojo italas Matteo Bandello ir ji tapo novele. Dar vėliau ji pateko Šekspyrui rankas ir 1591–1594 m. virto garsiąja tragedija. Dėl to mes ją ir žinome. Montecchi ir Cappelletti šeimos pirmą kartą buvo paminėtos Dantės „Dieviškoje komedijoje“, bet ten nieko nerašoma apie Romeo ir Džuljetą, apie tai, kad šeimos buvo mirtini priešai.

Vestuvės, laiškai ir kitos pramogos
Veronos valdžia 2009 m. dar sugalvojo papildomą balkoninę pramogą: norite tuoktis toje vietoje (muziejaus salėje, iš kurios patenkama į balkoną), o susituokę išeiti į balkoną ir apsikabinti, pasibučiuoti? Prašom. Yra tokia galimybė. Veroniečiai teigia, kad jie tuokiasi įprastai, o balkoninėse tuoktuvėse dažniausiai dalyvauja turistai, atvykėliai iš kitų miestų.
Yra ir kita paslauga: jei jums niekaip nesiseka susirasti antrosios pusės, galite muziejuje parašyti Džuljetai laišką. Kompiuteriu arba ant popieriaus. Spėkite, kaip šiuolaikinis jaunimas rašo Džuljetai laiškus? Dauguma rašo ant popieriaus. Beje, galite parašyti ir iš namų. Adresas? Džuljetai, Verona, Italija. Iki Veronos nueis, o ten visi žino, kur į(iš)mesti. Galite parašyti mažą laiškelį ir
priklijuoti ant išpaišytos tarpuvartės sienos.
Netoli tos vietos, kur kabo Džuljetos balkonas, yra Džuljetos klubo biuras, kurio darbuotojai tvirtina, kad skaito visus laiškus. Jei netikite, galite patikrinti, tik primenu, kad laišką rašyti reikia Džuljetai ir tikrai ne taip: „Brangi Džuljeta, mano žmona išvažiavo į Palangą ir netyčia išsivežė mano piniginę, gal gali paskolinti 20 eurų, ryt atiduosiu.“ Laiškas turi būti apie jausmus, meilę (geriau nelaimingą) ir kitus jautrius dalykus.
Džuljetos klubo biuro žmonės pasakoja, kad dažniausiai tie laiškai nėra konkretūs prašymai ar nusiskundimai, tai žmonių viltis – jie žino, kad rašo personažui, kurio seniai nėra, bet vis tiek rašo ir prašo patarimo. Tiems, kuriems patarimo nereikia, kuriems viskas gerai, Džuljetai laišką rašo retai, ir tada tas laiškas dažniausiai būna padėka.
Bet grįžkime prie balkono. Pažiūrėję minutę ir supratę, kad ten nieko ypatingo nėra, vėl grįžtame į gatvę, kurioje judėjimas dėl balkonomanijos nuolat stringa. Visos šalia esančios parduotuvėlės pardavinėja tą patį – širdeles, kitokias širdeles, dideles širdeles ir t. t. Ten pat ir spynos, kad nusipirkę širdeles jas galėtumėte prirakinti.

Veroniečiai sako, kad Valentino dieną Via Cappello gatvė užsikemša, nes tai diena, kai kažkodėl visi prie balkono nori ateiti penkis kartus labiau nei kitomis dienomis. Bet ir pati Verona tuo metu virsta vienu dideliu teatru. Tą dieną vyksta geriausio laiško Džuljetai rinkimai.
Štai toks yra Veronos balkonas, vis primenantis, kad ir mes kiekviename savo mieste galime turėti įžymybę ir ją gali būti bet kas, tik reikia geros istorijos. Labai geros istorijos. 

Įėjimas į balkono kiemelį. Rasite vietos savo meilės laiškui?

Kiemelis, balkonas ir Džiuljeta

Vieta, kurią būtina paleisti