„Zero waste“. Kodėl nulis nėra nulis

Kažkada madoje buvo „eko-“ ir „bio-“. Ši mada pagimdė atskiras parduotuves ar prekybos centrų skyrius, kur viskas kainuoja brangiau, o kiek ten eko- ir bio- iš akies nepasakysi. Prie tų skyrių žmonės nesibūriuoja, specializuotose ekoparduotuvėse eilės nesusidaro.
Kažkuriuo metu pasaulį užvaldė nauja mada – „zero waste“, t. y. gyvenkime taip, kad atliekų būtų kuo mažiau. Nors realiai „zero“ reiškia „nulį“, vadinasi, gyvenkime taip, kad atliekų apskritai nebūtų.
„Zero waste“ siekia išgelbėti planetą. Nulis atliekų! Jei jūs laikysitės šios idėjos – planeta bus išgelbėta. Tam tereikia mažos smulkmenos – kad dar 7 milijardai žmonių gyventų su šia idėja ir laikytųsi jos taisyklių.

Pirma – noras keistis
„Klimatas kaista, padaryk tai savo asmenine problema“, – sako norintieji, kad jų gyvenimo būdas „zero waste“ sulauktų kuo daugiau sekėjų. Tikėjimas, kad klimatas keičiasi, yra vienas dalykas, bet tikėjimas, kad visa tai tave palies asmeniškai ir tie pokyčiai nebus teigiami – visai kitas dalykas. Ypač Lietuvoje, kur plika akimi sunku pamatyti, kas keičiasi. Na, buvo pas mus keleri metai su karštesnėmis vasaromis. Buvo keli šiltesni rudenys. Buvo nerealiai šilta žiema, kokios neprisimenu. Liūtys dažniau užtvindo miestus, bet ir vaikystėje gatvės virsdavo upeliais. Žemdirbiai skundžiasi? Ar buvo metų, kad jie nesiskųstų? Jie skundžiasi net tais metais, kai nuima rekordinius derlius, nes kai derlius per geras, irgi negerai – krenta supirkimo kainos. Taigi, jei norite į save įsiurbti „zero waste“ idėjas, turite žiūrėti plačiau: ne į Lietuvą, o į vandenyną, kur plaukioja ir tirpsta nuo Antarktidos atskilęs, dešimt kartų nei Lietuva didesnis ledkalnis. Bet ne taip lengva žiūrėti plačiai, nes reikės keistis. O dėl ko iš dažniausiai kyla triukšmas? Dėl to, kad niekas nenori keistis. 

400 kilogramų per metus
„Zero waste“ filosofijos praktikų veikla yra lokali. Jie nevažinėja po pasaulį ir nešūkauja: „Jūs atėmėte iš manęs gyvenimą, švarų orą, laimę, galimybę laisvai kvėpuoti.“ Jie paprasčiausiai sau užduoda klausimą: ką reikėtų padaryti, kad mano įtaka visiems tiems negatyviems planetos poslinkiams būtų mažesnė?
Pati radikaliausia „zero waste“ atmaina – siekti, kad jūsų visų metų šiukšlės tilptų viename nedideliame stiklainyje. Sakykime, puslitriniame. Na, gerai, litriniame. Tai iš tikro būtų – zero. Tačiau neįsivaizduoju, kaip tai įgyvendinti Lietuvoje, kur per metus susidaro maždaug apie 1,2–1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, o vienam žmogui jų tenka 350–400 kilogramų. Bet mes nesame lyderiai: kai kuriose kitose ES valstybėse kiekis yra didesnis, vidutiniškai jis siekia apie 500–600 kg žmogui. Katalikiškose šalyse 25–30 proc. visų metų komunalinių atliekų tenka šventiniam Kalėdų–Naujųjų metų laikotarpiui. Pasauliniai duomenys irgi nedžiugina. Pasaulio bankas suskaičiavo, kad 2050 m. išmesime 3,4 mlrd. tonų šiukšlių, o tai 70 proc. daugiau nei 2016-aisiais. Šį didėjimą lemia didėjantis planetos gyventojų skaičius, gerėjantis gyvenimas ir augantis vartojimas. Vartojimo didėjimas regionuose, kur gyvenimas buvo skurdesnis – suprantamas: pagerėjo pragyvenimo lygis, daugiau visko norisi. Bet vartojimas didėja ir išsivysčiusiuose, gana turtinguose regionuose, kurių gyventojams nesvetimos žaliosios idėjos.

400 kartų mažiau
Bet nežiūrėkime į kitus, nes jei imamės „zero waste“, tai mūsų užduotis – sumažinti 400 kg išmetamų atliekų per metus iki litrinio stiklainio, t. y. 1 kg, tik matematiškai yra labai paprastai išsprendžiama –tereikia keturis šimtus kartų mažiau generuoti šiukšlių, bet norint tai pasiekti realybėje, reikia labai gerai apgalvoti savo žingsnius. Net sumažinti keturis kartus – nuo 400 iki 100 kg, yra nemažas iššūkis.
Pirma mintis, kuri peršasi: maistą reikia pirkti be pakuočių (jei jos neperdirbamos). Antra mintis – geriau maisto pirkti tiek, kad šiek tiek liktum alkanas, nei tiek, kad persisotintum ir nebenorėtum į jį žiūrėti. Kas dar? Prieš perkant reikia atsakyti sau į klausimą (atsakymas turi būti nuoširdus, be saviapgaulės), ar tikrai man to reikia? Atsakius teigiamai, išsiaiškinti, kiek tas pirkinys gali pakenkti aplinkai (kiek jau pakenkė). Nes jei rimtai ruošiatės nerti į „zero waste“, tai viskas turi prasidėti kur kas anksčiau, nei prekė pateko į parduotuvę – jei perkate kiaulieną, turite prisiminti, kad kiaulių auginimas neatsiejamas nuo didelių srutų kiekių; jei perkate jautieną, tai turbūt žinote, kad gyvulininkystė, ypač karvių auginimas, yra milžiniškas šiltnamio efektą sukeliančių dujų fabrikas, tad kas iš to jūsų „zero waste“, jei, mėgaudamiesi ekologiškos jautienos kepsniais, klimatui kenkiate ir toliau. Be abejo, jūsų balkone arba ant palangės turi atsirasti nedidelis darželis.
Amerikiečių „zero waste“ idėjos šalininkų guru – Kalifornijoje gyvenanti Bea Johnson, išleido knygą „Namai be atliekų: pasaulinis bestseleris apie tai, kaip supaprastinti gyvenimą, sumažinti atliekų kiekį, vartoti sąmoningiau ir atsakingiau“. Ši knyga lietuvių kalba pasirodė 2018 m., o JAV buvo išleista penkeriais metais anksčiau. Autorė „zero waste“ idėjomis gyvena daugiau nei dešimtmetį ir visiems norintiems tą padaryti siūlo jos sugalvotą penkių R strategiją: „Refuse“ (atsisakyk), „Reduce“ (sumažink), „Reuse“ (panaudok dar kartą), „Recycle“ (perdirbk) ir „Rot“ (supūdyk). Pasak Bea, eiliškumas turi reikšmę, tad reikia jo laikytis.

Namų auditas ir patarimai
„Zero waste“ dažnai kartu eina su minimalizmu, kuris pastaruoju metu irgi yra madingas. Tai reiškia, kad namie nėra nieko nereikalingo, nėra jokio balasto, nėra daiktų, kurie nenaudojami, nėra aplinkai nedraugiškų daiktų. Išvada: reikėtų išvalyti namus ir atsisakyti nereikalingų daiktų. Tik kur juos dėti? „Zero waste“ idėja neleidžia nieko išmesti. Dalį galima parduoti, dalį padovanoti draugams ar globos įstaigoms, bet vis tiek dar liks.
Namų auditas yra pirmasis etapas, nuo kurio ir rekomenduojama pradėti, nes minimalistinėje aplinkoje lengviau įgyvendinti „zero waste“ idėją. Antras etapas – savo pirkimo įpročių peržiūrėjimas taip, kad iš pirkinių krepšelio išnyktų vienkartinio naudojimo prekės, o jas pakeistų daugkartinio naudojimo prekės. Ar tai įmanoma? Patariama gėrimus pirkite stiklinėje taroje. Na, gerai. Mineralinį galima pirkti stikliniame butelyje, dar vienas kitas toks yra. Bet kaip nusipirkti pieną? Juk jis parduodamas tik plastikinėse pakuotėse, kurios net negrąžinamos. 2012 m. mūsų ūkininkai buvo pradėję prekybos centruose šviežią pieną pardavinėti iš automatų. Idealu „zero waste“ šalininkams. Bet po kiek daugiau nei poros metų jie išnyko. Ūkininkų teigimu, lietuviai šios paslaugos neįvertino.
Dantų pastos irgi neįsigysi palaidos, kilogramais, ji parduodama vienkartinėse pakuotėse. Skutimosi reikmenys, skutimosi peiliukai ir didelė kosmetikos dalis – plastikinėje taroje.
Patariama: plastikinius kokteilių šiaudelius keiskite daugkartiniais metaliniais. Bet aš galiu ir be šiaudelių išsiversti! Šį patarimą teko skaityti jau ne kartą, susidaro įspūdis, kad jį „zero waste“ šalininkai labai mėgsta, tarsi jis išpsręstų visas problemas. 
Einame toliau: vietoj plastikinės šluotos reikia naudoti bambukinę, maisto produktus laikyti ne plastikiniuose maišeliuose, o įvynioti į daugkartinio naudojimo bičių vaško maistinę drobelę (mačiau vienoje internetinėje parduotuvėje – trys drobelės – 18 eurų). Į parduotuvę eiti su savo medvilniniu krepšeliu ir esant galimybei pirkti sveriamus nesupakuotus produktus, o jei pardavėja juos įdės į plastikinį maišelį pasakyti: „Ne, maišelio nereikia“, o kai ji atkirs: „O kur aš kainą užklijuosiu? Ant kiekvieno riešuto atskirai?“, mandagiai atsakyti: „Nors ir ant savo užp..., nes kainos lipduko man irgi nereikia – tai atlieka“.  Žodžiu, problemos nesibaigia: sugalvoti, kaip nusipirkti bulvių nenaudojant plastikinio maišelio – nesunku, o kaip nusipirkti silkę? Turite nusinešti stiklainį, paprašyti, kad silkę įdėtų į stiklainį. Bet kam jums ta silkė, jei silkių ištekliai, ypač Baltijos jūroje, nyksta?

Du rimti iššūkiai
Didžiausias iššūkis kils tuomet, kai parduotuvėje norėsite nusipirkti higienos priemonių: skalbimo miltelių, indų ploviklio, dušo žėlė, plaukų šampūno, skutimosi želė ir pan. Ką darysite? Pasiduosite? Tada vien tik šių pirkinių atliekos netilps į jūsų litrinį stiklainį, kurį planavote pildyti metus. Ką tokiu atveju daro užkietėję „zero waste“ praktikai. Vieną jų cituoju, nes tai padeda suprasti esmę: „Išmokau pasigaminti muilą, skalbimo miltelius, indų plovimo skystį iš tų paprastų žaliavų, kurios parduodamos popierinėse ar stiklinėse pakuotėse.“ Dabar suprantate kas laukia zero waste“ praktikų?
Dar vienas niuansas. Kai kurie garsūs „zero waste“ tinklaraštininkai giriasi nenaudojantys tualetinio popieriaus. Kodėl? Štai čia ir yra šuo pakastas – jūs turite žinoti, kas kenkia, kaip kenkia mūsų planetai. Atrodytų, tualetinis popierius – visiškai nekaltas kasdienės apyvokos daiktas, kuris ištirpsta vandenyje, na, bet galbūt kai kurie „zero waste“ praktikai apie jį žino daug negerų dalykų.
Dar vienas nemalonus momentas yra kanalizacija. Kai jūs prausiatės po dušu, vonioje, daug vandens nuteka į kanalizaciją. Tai jau kertasi su „zero waste“ principu. Tą vandenį būtų galima surinkti, jei muiluotas, panaudoti tualetui išplauti, jei nemuiluotas, galima balkone augantį darželį palaistyti. Bet kaip surinkti naudojamą vandenį? Aišku, tai įmanoma – reikėtų sukurti kažkokią panaudoto vandens kaupimo sistemą. Tik neprašykite to padaryti eilinio santechniko – pasukios pirštą prie smilkinio ir nueis paprastesnių darbų dirbti. Viską reikės daryti pačiam, juolab kad dirbdamas santechnikas gali jūsų namuose palikti įvairių plastikinių pakuočių (nuo pietų, nuo gėrimų, atlikusių plastikinių vamzdžių liekanų), kas gali nebetilpti ne tik į litrinį stiklainį, bet ir į „trilitriaką“.

Lengvesnė versija
Kaip margas pasaulis, taip margas ir „zero waste“ judėjimas, kurį kuria ne dievai, ne aukštesnio rango būtybės, o tokie patys žmonės kaip jūs ir aš. Todėl „zero waste“ judėjime netrūksta nei ekstremizmo, nei pozų, kurios nedaug bendro turi su realiu „zero waste“. Kiekvienas judėjimas turi savo ekstremistų, kurie labai garsiai ūbauja internete, bet realiame gyvenime jų poelgiai visiškai nesutampa su garsiai pasakomais lozungais.
Kalbant apie mažesnį iššūkį, nes „zero waste“ (jei tikrai laikytis tik zero, o ne su išlygomis) yra ganėtinai ekstremalu, puiki tam alternatyva yra „less waste“. Tai ganėtinai blaivas požiūris į reikalą, nes jei artimiausioje parduotuvėje nėra norimos prekės birios versijos, yra tik supakuota į plastikinį maišelį, tai „less waste“ praktikas dėl to nevažiuos į kitą miesto galą. Beje, važiavimas į kitą miesto galą vėlgi gamtos niokojimas, tik ne atliekomis, o išmetamosiomis dujomis. Nebent važiuosite elektra varomu automobilius. Bet tada reikėtų pasidomėti, kas pagamino elektrą – gal ji ne tokia ir švari. O kaip tą sužinosi, kai Lietuva elektros energiją perka, nes pati pasigamina labai mažai? Be to važiuojant dyla padangos, asfaltas. 
„Less waste“ labiau tinka tiems, kurie nenori būti idealūs, bet savo gyvenimą nori pakeisti taip, kad tų atliekų būtų mažiau.

Nepatogus gyvenimas, išradingas gyvenimas
Gyvenimas „zero waste“ nėra patogus, ir šią tiesą neretai pripažįsta tie, kurie visomis išgalėmis stengiasi praktikuoti „nulis atliekų“ idėją. Pasak jų, tai ir yra pati sunkiausia šio principo dalis. Na, pradėkime nuo to, kad asmeninis automobilis ir „zero waste“ yra nesuderinami (automobilis ne tik naudoja degalus, jis turi padangas, tepalus, stabdžius, dylančias detales, ir visa tai reikia keisti, o senos detalės turi būti išmestos). Taigi teks atsisakyti automobilio, naudotis visuomeniniu transportu, anksčiau keltis. Išeinant negalima pamiršti medvilninių ir popierinių maišelių, stiklinių indų ir pan., kurie bus reikalingi užsukus į parduotuvę. Teks atsisakyti kavinių, nes jos maistą greičiausiai pirko plastikinėse pakuotėse, ir apskritai išmetė daug plastiko, kol pagamino jums patiekalą. Teks pradėti domėtis aprangos pramone, kuri yra viena taršiausių pramonės šakų ir į atmosferą išmeta 1,2 gigatonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų per metus, maždaug tiek pat kiek aviacija – transporto rūšis, kurios be abejonės teks atsisakyti, nes zero yra zero. Taigi viena iš galimų išeičių – dėvėtų rūbų parduotuvė, nes tokį pirkdami jau neprisidedate prie klimato kaitinimo, o dar geriau būtų rūbų dalijimosi paslauga, kas jau egzistuoja.
Bet, antra vertus, „zero waste“ priverčia ieškoti originalių sprendimų, išeičių, nes rinka, praktikuojantiems šį stilių, nėra palanki. Ji tenkina visiškai kitokius poreikius, tarnauja visai kitiems pirkėjams. Net eko- ir bio- skyriai savo produkciją sėkmingai pakuoja į plastikinę tarą bei naudoja tuos pačius principus kaip tradicinė prekyba – didelė ir ryški pakuotė atrodo patraukliau. Veganai į „zero waste“ irgi sunkiai „įsipaišo“ – dalis jų produktų (augalinės kilmės mėsa, augalinės kilmės pienas) parduodami plastikinėse pakuotėse. Taigi „zero waste“ yra daugiau nei „eko-“ ir „bio-“ – tai iššūkis, kuris ne tik sukelia nepatogumų, bet ir generuoja naujas idėjas, nes be jų sunku išlaikyti zero lygį. Ir šis judėjimas daug tikisi iš specializuotų parduotuvių bei dalinimosi paslaugų (čia kalbu ne apie ES paramos dalinimąsi tarp savų). Todėl kai kuriose šalyse užsiimama lobizmu, siekiama paveikti politikus, kad jie atkreiptų dėmesį į judėjimą, kuris turi tikslą padaryti mūsų planetą sveikesnę.
Praktikuojantys „zero waste“ supranta, kad jų yra per mažai, kad tai, ką jie daro, neužtenka pakeisti pasaulį, bet jie bent jau kažką daro ir likusiai visuomenės daliai parodo, kad galima keistis, gyventi kitaip vardan ateities. Seniai sakoma, kad norint sustabdyti klimato kaitą, pasaulio gyventojai turi keisti savo gyvenimo stilių, įpročius ir elgseną – kitaip nieko nebus. Bet realiai viskas daroma taip, kad vartojimas tik didėtų. Ir bent kartą per savaitę primenama, kad vartojimas yra ekonomikos variklis.

Šiek tiek statistikos
Plastikas gaminamas iš naftos, po to surenkamas ir utilizuojamas. Viso šio proceso metu generuojami dideli CO2 kiekiai. Pasaulyje išmetama labai daug maisto, ir tai sukelia visą grandinę ekonominių, socialinių, klimatinių reiškinių. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, per metus visame pasaulyje išmetama 1,3 mlrd. tonų maisto. Tai apie 1/3 viso pagaminto maisto, o juk 821 mln. žmonių badauja. Europos Sąjungoje per metus išmetama 88 mln. tonų maisto, kurio vertė 143 mlrd. eurų. Dažniausiai išmetami vaisiai, daržovės, duonos ir mėsos gaminiai. O štai tokios, pasak FAO, pagrindinės maisto patekimo į šiukšlių dėžes priežastys:
* baigėsi vartojimo laikas;
* per daug nusipirkome;
* netenkina nusipirkto produkto skonis ar kokybė;
* per didelės porcijos viešo maitinimo įstaigose;
* netinkamas maisto produktų saugojimas.
Aš pridėčiau dar du svarbius dalykus:
* ėjimą alkanam į parduotuvę;
* skrandis nenori, bet akys didelės.
„Zero waste“ praktikams tai svetima, nes vienas iš jų pagrindinių principų – elgtis taip, kad joks maistas nebūtų išmestas, joks plastikas nepatektų į namus.

Kulinarinė kryptis „zero waste“
Na, ir baigdamas noriu papasakoti apie vieną madingą kulinarinę kryptį „zero waste“. Taigi turime daug bjaurių, su maisto išmetimu susijusių skaičių, nustatytos jų atsiradimo priežastis, tad nenuostabu, kad visa tai sukuria naujas kulinarines kryptis, restoranų jungimąsi į „Zero Waste“ grupę. Pavyzdžiui, šefas Douglas McMaster pasaulyje garsėja tuo, kad didelėmis jo pastangomis restoranas „Silo“ tapo pirmuoju D. Britanijos restoranu, nebegeneruojančiu atliekų. Panašiai garsus ir Danijos restorano „Amass“ šefas Matt Orlando. Abu jie iš to, kas turėtų virsti atliekomis, gamina kompostą. Tačiau komposto gamyba nėra kulinarijos kryptis, tai tiesiog atliekų pavertimas trąšomis, o kiekvienas turintis nuosavą namą žino, kad į duobę sumesta „organika“ kažkada virsta kompostu.  Tiesa, jei restoranas senamiestyje, pvz., Vilniuje, Stiklių gatvėje, komposto duobės niekaip niekur neiškasi. Teks atliekas kažkur vežti, o tai kuras, dylančios padangos ir etc. Todėl madingos kulinarinės kryptys, kurias suformavo „zero waste“ idėjos, yra kiek kitokios:
* Nuo šaknų iki viršūnių („Root to stick“). Pats pavadinimas sako, kad ši kulinarinė kryptis augalinius produktus stengiasi išnaudoti visapusiai, t. y. tai, kas anksčiau buvo nevalgoma, dabar paverčiama valgoma. Pavyzdžiui, jei patiekalui imami ridikai, tai sunaudojami ne tik šakniavaisiai, bet ir lapai. Ar kada nors valgėte ridikų lapų? Man dar neteko. Tas pats ir kalbant apie lupenas, kurios paprastai patenka į šiukšlių dėžę, o štai „Root to stick“ kryptis stengiasi apsieiti be lupenų, o jei nepavyksta, tai jas kurs nors panaudoja. Tiesa, visame tame yra šiek tiek apgaulės, nes jei jau būti visiškai sąžiningam „Root to stick“ entuziastui, tai reikėtų tiekėjo paprašyti, kad pomidorus atvežtų su visais stiebais ir lapais, o bulves – su visa antžemine dalimi, ir iš visos tos „žolės“ kažką pagaminti, kad ir planetos plaučiams dūsauti būtų lengviau, ir valgytojas nesiraukytų.
Nuo nosies iki uodegos („From nose to tail“). Ši kryptis yra beveik tokia pati kaip ir pirmoji, tik kalbama apie gyvūninį maistą, manau, supratote, ką tai reiškia. Meluočiau sakydamas, kad tai – nauja kulinarijos kryptis, ji egzistuoja nuo neatmenamų laikų, nuo tada, kai atsirado turtingieji ir vargšai, stiprūs ir engiamieji. Juk viduramžiais visa mėsa priklausė didikams, o viskas, kas liko (kepenys, inkstai, širdis, smegenys, nosis, uodega) – vargšams. Bet negalima sakyti, kad „viskas, kas liko“ yra tik vargšų maistas, pavyzdžiui, 1905 m. Rusijoje išleistoje kulinarijos knygoje „Dovana jaunoms šeimininkėms“ daug vietos skiriama imperatoriškam meniu, o vienas iš jo išskirtinių patiekalų yra karališka jaučių uodegų sriuba su vėžliu. Beje, jei sujungtume skirtingas kultūras, tai principas „From nose to tail“ gali išeiti savaime, be jokio skatinimo, dirbtinio įsikišimo. Pavyzdžiui, susėskite su kinu valgyti žuvį. Kinas žiūrės, kaip jūs valgote žuvies mėsą ir mintyse sukios pirštą prie smilkinio nesuprasdamas, kodėl tas baltasis pasirinko pačią neskaniausią žuvies dalį. Pats jis su malonumu sudoros viską, ką ras žuvies galvoje, neišskiriant ir akių. Taigi turime visiškai natūralų „From nose to tail“ performansą, skirtingų kultūrų susiliejimą kulinarijoje.
Kad „From nose to tail“ gerai veiktų, kulinarai stengiasi įvairiems subproduktams suteikti kitokį, įmantresnį skonį, keičia jų konsistenciją, išvaizdą. Jiems tenka nuolat aiškinti, kiek daug naudingų medžiagų yra tam tikroje galvijo (kiaulės, avies) dalyje, kuri jums nėra nei skani, nei patraukli, nei geidžiama.
Iš fermos ant stalo („From farm to table“). Šios krypties ekologiškumas yra tai, kad išvengiama visų tarpinių grandžių. Jūs neduodate uždirbti supirkėjams, vežėjams, perdirbėjams, perpardavinėtojams, taip didindami bedarbystę, tačiau darydami planetą sveikesnę ir žalesnę, nes kiekviena tarpinė grandis savitais būdais generuoja CO2, pildo savo šiukšlių dėžes atliekomis (dažniausiai juk neatsakingai, ar ne?) . Šioje madingoje tendencijoje yra dar viena gana ryški ir savita srovė – sezoniškumo laikymasis: šviežių svogūnų laiškų ieškok pavasarį, pomidorus valgyk vasaros pabaigoje–rudens pradžioje, o žiemą... Na, žiemą pas mus niekas neauga, bet tam yra dar viena madinga kryptis „Rauginta – tai labai sveika“, tad žiemą į skrandį keliauja rauginti kopūstai, agurkai ir visa kita, kas gali būti rauginama ir skaniai valgoma.
Dar viena „From farm to table“ atskira srovė yra lokalumas. Tai restoranai, kurie deklaruoja, kad visi produktai, kuriuos jie naudoja ruošdami maistą, yra užauginti vietoje, pavyzdžiui, teritorijoje, esančioje 50 ar 100 km spinduliu aplink restoraną. Tokios įstaigos virtuvės šefas turi būti labai patyręs ir gudrus, be to, jam reikia gerokai paplušėti, norint gauti rezultatą, tačiau šiais laikais deklaracija „viskas užauginta vietoje“ yra pakankamai stiprus ir gerai veikiantis jaukas.
Taigi, nors rašiau, kad tapęs „zero waste“ idėjos šalininku turėsite atsisakyti restoranų, tačiau šiame skyrelyje pateiktos kulinarinės kryptys suteikia vilties. Ir jei išvysite užrašą „zero waste“, galite drąsiai eiti į vidų – jie ten stengiasi.
Ar „zero waste“ išgelbės planetą? Į klausimą atsakysiu klausimu: ar esate pasiryžęs dėl to aukotis?